Emocinis intelektas: kodėl svarbu atpažinti jausmus?

mama

jurate(14)

Kas yra emocinis intelektas, kuris vis dažniau minimas diskutuojant apie vaikų auklėjimą? Kodėl svarbu jį lavinti ir kokių pasekmių galima sulaukti, jei nepaisoma vaiko emocijų? Apie tai kalbamės su konferencijos „Atsakinga tėvystė“ idėjos sumanytoja, knygos „Atsakinga tėvystė: kelias į darnius tėvų ir vaikų santykius“ autore, psichologe ir edukologe Jūrate Bortkevičiene.

– Pradėkime nuo pradžių: kas yra emocinis intelektas ir kodėl taip svarbu jį ugdyti?
– Visų pirma emocinis intelektas prasideda nuo savęs pažinimo: sugebėjimo save kontroliuoti, taip pat jausti empatiją, mokėti bendrauti su kitais, tinkamai komunikuoti. Neugdydami šių savybių vaikai nesupranta savo emocijų, nesupranta, iš kur kyla pyktis, agresija ir, kaip su tuo susitvarkyti, taip pat nemoka vertinti kito jausmų, nepaiso jų poreikių.
 
– Nuo ko priklauso vaiko emocinio intelekto branda? Juk žinome seną tiesą – obuolys nuo obels netoli rieda…
– Iš tikrųjų vaiko šeima jam daro pačią didžiausią įtaką. Emocinio intelekto ugdymas prasideda šeimoje stebint tėvų bendravimą. Kita vertus, jei tėvai nedirba su vaiku, jis išmokti tinkamo bendravimo puikiausiai gali ir ugdymo įstaigoje, kurią lanko.
 
– Vieni ugdymo metodai pataria vaikams suteikti visišką laisvę, kiti gi remiasi griežta kontrole. Kur yra laisvės ribos?
– Vaikai, kuriems nėra sukurtos taisyklės, patiria didžiuli chaosą ir nerimą.
Laisvė skatina priklausomybes: nekontroliuojami vaikai gali valgyti dešimtą saldainį, žaisli planšete tris keturias valandas, mušti aplinkinius.
Kita vertus, mes dažnai įspaudžiame vaikus į rėmus ir tada viskas tampa negalima. Stabdome: „nerėkauk, nešauk, balso nekelt, pagarbos, susitvarkyt, pasidaryk“. Suaugusiųjų tonas užbrėžiant perdėtas taisykles vaikus apriboja. Jei vaikui liepsime piešti gamtą, o jis nupieš mėlynus grybus, neturėtume jo kritikuoti, kad mėlynų grybų nebūna. Turėtume leisti vaikui žaisti ne pagal instrukciją, suteikdami galimybę pasirinkti pačiam. Taigi taisyklės ir ribos turi būti aiškiai apibrėžtos, bet ne pagal tėvų nuotaiką, o pagal gyvenimo būdą.
 
– Jei vaikas griuvo parduotuvėje ant grindų ko nors reikalaudamas, vadinasi, tai tėvų ugdymo spraga? Kaip ją ištaisyti?
– Kai vaikui kyla isterija ko nors negavus, neišsimiegojus, nevalgius, natūralu, kad jis rėkia, galbūt puola draskytis ir kitaip reikšti emocijas. Vaikams daug lengviau prieiti ir trenkti, kai šie jaučia nerimą ar pyktį. Tokius vaikus vadiname agresoriais, mušeikomis, net neišsiaiškindami tokio poelgio priežasties.
Tėvai turėtų vaikui įvardyti jo emociją ir parodyti, kad jį supranta įvardydami jo būklę: „suprantu, kad esi nemiegojęs ir dabar dėl to piktas“. Jei nepulsime piktu tonu aiškinti, o išliksime ramūs, ilgainiui vaikas pats išmoks taip elgtis. Po kiekvienos isterijos pravartu paklausti vaiko, o kokį gi tu sprendimą matai? Žinoma, sprendimą turėtumėte patys ir pasiūlyti, nes mažasis vargu ar galės rasti išeitį.
Galime paklausti, ką širdelė tuo metu veikia, kai jauti pyktį? Kokio dydžio yra pyktis? Kur yra pyktis? Vieni nurodo, kad širdelėje, gerklėje, kiti pilvelyje. Užčiuopus emocijos židinį galima pasiūlyti jį sumažint – suspausti sulankstyti, išpiešti. Vaikų fantazija ypač laki, todėl mokomės per vizualizacijos pratimus.
 
– Už gerą elgesį ar verta pagirti?
– Perdėtomis pagyromis, tokiomis kaip „tu pats šauniausiais, tu geriausias matematikas, tu gražiausiai pieši“ galima išugdyti nepasitikėjimą savimi ir baimę klysti. Jei nuolatos diegsime vaikui, kad yra geriausias, jis bijos menkiausios klaidos, bijos save ir tėvus nuvilti. Vaikas gali jausti baimę mokėti ir žinoti daugiau, nes žinios įpareigoja.
Na, o jei vaikui parodysime, kad jis pasistengė ir pasiekė rezultatą: „pažiūrėk, užlipai ant dviračio, vieną kartą nukritai, bet nepasidavei“, vaikui akcentuosime, kad pastangos dovanoja rezultatą.
 
– Sakote, kad pagrindinį emocijų ugdymo vaidmenį atlieka patys tėvai rodydami pavyzdį. O kuo užsiima grupiniai intelekto ugdymo būreliai?
– Visada sakau, kad ikimokyklinio amžiaus vaikui geriausia praleisti laiką su tėvais, o būreliai daugiau skirti tėvams. Tai naudinga nebent tiems, kuriems trūksta žinių, kaip užsiimti su vaiku, todėl gerai lankyti juos drauge.
Būreliuose mokoma bendravimo: palaukti, pralaimėti, išsakyti nuomonę. Vykdomi muzikiniai, loginiai, kalbos raiškos užsiėmimai, ugdoma motorika. Emocijų ugdymo būreliuose mokoma atpažinti emocijas: kas yra pyktis, liūdesys, plečiamas emocijų, kurių yra net trys šimtai, žodynas. Visa tai padeda vaikui geriau pažinti savo jausmus.


 Verta žinoti
Psichologė siūlo ryte vos nubudus paklausti vaiko, kokios nuotaikos jis atsikėlė. Dienos metu paprašyti įvardyti, kaip jis jaučiasi.
Susipažinti su emocijomis padeda nuotraukų, kuriuose užfiksuoti skirtingi žmonių išgyvenimai, rodymas. Reikėtų prašyti vaiko įvardyti, kaip atrodo pavaizduoti žmonės, kokia jų nuotaika.
Tinka trumpi vaidybiniai žaidimai – vienas emociją suvaidina, kitas turi ją atspėti: įsimylėjęs, išsigandęs, pasimetęs, pavargęs.

Informacija www.lsveikata.lt

Taip pat skaitykite...