„Kiekvieną kartą, atsiguldamas šalia ir atsidusdamas, jis veide sukelia šypseną.“

  • 1_pagrindine
  • DSC_3127
  • DSC_3175
  • DSC_3179
  • DSC_3216
  • DSC_3240
  • DSC_3275
  • DSC_3326
  • DSC_3357

Ir kas galėjo pagalvoti, kad Vėjo atsiradimas mūsų šeimoje mus taip suartins ir padės dirbti kaip komandai.

Vėją pasiėmėm beveik prieš tris metus, pavasarį, iš Akropolio „SOS gyvūnai“ prieglaudos, kai jam buvo apie du mėnesius. Nors planavome priglausti šunį tik rudeniop, bet netikėtai internete pamačius jo ir jo brolių nuotraukas negalėjome atitraukti akių. Kaip vyras sakė: „vis norėjosi įsijungti jų nuotraukas ir dar kartą pažiūrėti į juos“. Ir jau tą patį vakarą važiavome jų „tik pasižiūrėti“, tačiau įėjus į jų kambarėlį, Vėjas buvo pirmasis iš visų, kuris pribėgo prie manęs ir džiaugsmingai šokinėdamas pasitiko mane ir po to mano vyrą. Netrukus jau kalbėjome su darbuotoja, ko gali prireikti, ir, netrukus nei 10min. pasivaikščiojimui ir sprendimo apgalvojimui, mes jau pirkome pavadėlį ir kitus reikalingus daiktus. Grįžus atgal ir pasirašius visus formalumus, Vėjas jau važiavo su mumis namo.

Ir nuo pat pirmos minutės prasidėjo komandinis darbas, nes juk reikėjo tam baltam pūkų kamuoliukui vardo, norėjosi patiems sugalvoti kažką savo, ne prieglaudos įdėtą vardą. Tačiau viskas pasikeitė grįžus į namus ir pamačius, kaip drąsiai jis laksto po namus – Vėjo vardas jam puikiai tiko! Vėliau sekė kitas svarbus laikas: lašinti jam į akyte lašiukus, nes nežinojom, ar su ta akyte jis matys ar ne, vaistų leidimas, ką teko daryti pirmą kartą. Per tuos daugiau nei du metus kartu mudviem, kaip komandai, teko dalintis lankymais pas veterinarus, sprendimų priėmimais, ieškojimais, kas geriau, nes juk nuo kažko jam ir alergija yra, ir skrandis kažko jautrus…

Tačiau laikui bėgant jis pats tapo mudviejų komandos dalimi: grįžus sušalus, ateina pašildyti kojas, kai sergi, nesitraukia nuo tavęs, kai jam liūdna (arba tau liūdna), jis ateina atsisėsti tau ant kelių (taip, jam tai labai patinka!), komandinis knarkimas naktimis ar kalbėjimas per miegus (kiekvieno sava kalba), palaikymas kompanijos virtuvėj, kol darai valgyti ir, žinoma, pagalba surinkti visus nukritusius kąsniukus nuo žemės, na nes juk ant žemės tam kąsneliui ne vieta! Jis taip pat tapo mūsų kelionių, pasivaikščiojimų kompanionu.

Ir dabar pagalvojant, kiek „dovanėlių“ buvo rasta: sugraužtų pakrovėjų bei akinių rėmelių, visus apsilankymus pas veterinarus – viską kartotume dar kartą. Nes kiekvieną kartą atsiguldamas šalia ir atsidusdamas, jis veide sukelia šypseną.

Parengta bendradarbiaujant su VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.

http://nebrisius.lt/

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Taip pat skaitykite...