„Pokis didelis miegalius. Dažną rytą reikia ilgokai pašnekinti, kad išeitų iš savo „miegamojo“ ir visi keliautume pasivaikščioti.“

  • Agnietė_Pokis_Jonava(pagrindinė)
  • Agnietė_Pokis_Jonava_1
  • Agnietė_Pokis_Jonava_2
  • Agnietė_Pokis_Jonava_3
  • Agnietė_Pokis_Jonava_4
  • Agnietė_Pokis_Jonava_5
  • Agnietė_Pokis_Jonava_6
  • Agnietė_Pokis_Jonava_7
  • Agnietė_Pokis_Jonava_8

Pokis mūsų namuose atsirado spontaniškai, nebuvo kažkokio išankstinio sprendimo. Kai vienoje socialinio tinklo grupėje pamačiau pasidalinimą apie Tautmilės prieglaudėlėje Vilniuje paliktą nebejauną Džeko Raselo terjerą su kilmės dokumentais, iš karto supratau, kad tai mano šuo. Jam tada buvo beveik šešeri metai. Nors namuose jau augo biglis Karis, bet, matyt, vieno šuns man buvo per mažai. Buvo 2017 m. gegužė. Visą mėnesį stebėjau jį prieglaudos puslapyje, beveik kasdien skaičiau jo aprašymą, pratinausi ir klausiau savęs, ar sugebėsiu rūpintis dviem augintiniais. Jo atidavimo į prieglaudą priežastis – nuolatinis lojimas. Manęs tai visai negąsdino, nes gyvename nuosavame name. Taigi ir paloti sau galės iki soties.

Taigi kadangi manęs niekas neaplenkė ir per mėnesį nesusidomėjo Pokiu, išsiruošiau jo parsivežti. Buvo 2017 m. birželio 8 d., visada prisiminsiu šią datą. Pasiėmiau ir Karį kartu, nes prieglaudos darbuotojos rekomendavo. Abu šunys susibendravo. Pokis pasirodė drąsus. Tarp abiejų šunų draugystė užsimezgė iš karto. Pokis mėgsta dominuoti, viską gauti pirmas. Karis nuolankesnis ir stengiasi nesivelti į konfliktą. Taigi pasipeša abu, bet kraujo praliejimo tikrai nebūna ir skirti jų nereikia.

Praėjus kokioms dviems savaitėms, kai Pokis apsiprato mūsų namuose, pradėjo lįsti nelabai geros jo būdo savybės. Nors visi tik džiaugiasi ir giriasi, kaip puikiai sekasi, mums, atvirkščiai, buvo labai sunku. Kad jis saugo maistą, mus įspėjo ir prieglaudoje. Taigi abu šuniukai ėdė skirtinguose kambariuose. Ir dabar lygiai taip pat. Bet Pokis ėmė saugoti viską. Bet kokį daiktą, vietą, kur tuo metu būna, neleisdavo mums nei pajudėti, nei prieiti. Buvome visi apkandžioti, net vaikai. Nespėdavo užgyti viena žaizda, įkąsdavo kitur. Tiesiog net nespėdavai sureaguoti, kaip jo dantys jau būdavo sulindę. Prasidėjo susirašinėjimai su prieglauda, dresuotojų pagalbos ieškojimas. Užsimezgė puikių draugysčių, kurios neleido palūžti ir suteikė tikėjimo. Buvo daug darbo, daug skirto Pokiui laiko. Tik jam vienam. Buvo labai sunku iškęsti ne fizinį skausmą, bet moralinį. Kodėl tokia agresija… Dar ir dabar sunku prisiminti. Bet apie tai neparašyti tiesiog negaliu.

Pokis didelis miegalius. Dažną rytą reikia ilgokai pašnekinti, kad išeitų iš savo „miegamojo“ ir visi keliautume pasivaikščioti. Turint šunų namuose net nereikia termometro. Išeini, pasivaikštai ir jau žinai, koks šiandien laukia rytas. Turime ir vieną rytinį ritualą. Tai šonų pakasymas ir paglostymas, kadangi šukuotis jis nepripratintas, tai vienintelis būdas bent šiek tiek išsipešti šerius. Didelių šunybių jis tikrai nekrečia. Drausmingas, tvarkingas suaugęs šuo. Ir dėl to lojimo, dėl kurio pateko į prieglaudą, tikrai negalima skųstis. Nebent kai abu „pavaro“ duetu. Bet jie gi irgi nori pasikalbėti ar atkreipti šeimininkų dėmesį. O kokie jų žvilgsniai tada būna!

Taip nejučia prabėgo jau 1,5 metų. Gal mano istorija ir nėra labai linksma. Bet būna ir tokių. Pokis puikus šuo. Gal tik laiko priprasti naujoje šeimoje jam reikia daugiau. Juk jis jau suaugęs šuo. Rugsėjį atšventėme 7 metus. Svarbiausia, kad visiems mums užtenka tikėjimo. O meilės jis turi labai daug! Ir jos pilni mūsų namai.

Parengta bendradarbiaujant su VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.

http://nebrisius.lt/

Fotografė Rima Kručienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Taip pat skaitykite...