„Kuo toliau, tuo labiau juo džiaugiuosi, nes tai be galo mielas šuo, kuris nori būti kuo arčiau žmogaus, prie jo prisiglausti.“

  • neBrisius_logo (1)
  • neBrisius_logo (2)
  • neBrisius_logo (3)
  • neBrisius_logo (4)
  • neBrisius_logo (5)
  • neBrisius_logo (6)
  • neBrisius_logo (7)
  • neBrisius_logo (8)
  • neBrisius_logo (9)
  • neBrisius_logo (10)
  • neBrisius_logo (11)
  • neBrisius_logo (12)

Pasistatėme namą, apsitvėrėme tvora ir krikšto dukrytėms prižadėjau, kad bus šuniukas. Dėl vieno buvau tikra, kad priglausiu tik nuskriaustą gyvūnėlį, nes kilmingi ir taip gerai gyvena. Norėjau užsiauginti nuo mažumės.

Tada buvome Marijampolėje, užsukome į prieglaudą ir radome kalytę, kuri buvo atsivedusi šuniukų, sutarėme su darbuotoja, kad kai bus galima pasiimti, paskambins. Tačiau skambučio vis nebuvo, galvojau, kad tiesiog pamiršo, bet vieną dieną visgi sulaukiau… Tada pasakė, jog tie šuniukai visi numirė, tačiau yra atvežta kitakalytė su mažyliais, kurie jau patys gali ėsti, ir pasiūlė atvažiuoti pasižiūrėti. Pagalvojau, kad laukti nėra ko, ir su krikšto dukra nuvažiavome parsivežti. Šuniukai buvo 5, bet dvi buvo gražuolės mergytės, iš jų vieną ir paėmėme. Kadangi ji buvo gimusi maždaug gegužės pradžioje, nusprendėme pavadinti Maja. Ji pas mane atsirado prieš 3,5 metų,  tada tesvėrė 900 g. Aš prieš tai šunų neturėjau ir nebuvau susidūrusi su jų problemomis. Grįžus paaiškėjo, kad Majos kailiukyje knibždėjo begalė blusų. Jas išnaikinti iš tokio mažo šunyčio man buvo iššūkis. Majai beaugant norėjau visiems įrodyti, jog nesvarbu yra veislė, jog šuo, neturintis dokumentų, gali būti protingas. Taip mes pradėjome vaikščioti į dresūros pamokas klube „Nasrai“. Pradžioje vaikščiojimas į užsiėmimus buvo dėl šuns, kol tai tapo ir mano gyvenimo dalimi. Todėl pradėjome sportuoti agility tame pačiame klube. Maja buvo tikrai geras, ramus šuniukas, jokių didelių bėdų nėra pridariusi, tik labai mėgsta paloti ir pakasinėti žemę. Maja yra tinginiukė, todėl agility ji nėra azartiška. Tiesa, esame laimėję 3 ir 2 vietas savo lygio trasose. Tačiau ji nebeskuba ir niekada nežinau, kokia jos nuotaika bus varžybose, todėl dalyvaujame gan retai, bet į treniruotes vaikštome. Dalyvaujame paklusnumo ir triukų pasirodymuose su „Nasrų“ klubu, kuriam jau ir pačios priklausome.

Nors namuose augo Maja, mes su krikšto dukrytėmis vis nuvažiuodavome į „Penktą koją” nuvežti šuniukams lauktuvių, juos pavedžioti. Ir taip vieną kartą gavome vedžioti labai padykusį šuniuką Kvikį, kuris net saulėtą šiltą dieną rado purvo ir jame išsitrynė. Taip su juo susitikome keletą kartu. Viena is krikšto mergaičių pasakė, jog tai jos svajonių šuo… Ir po ilgų svarstymų mano namuose atsirado dar vienas šunytis Kvikis. Vardo nekeitėme, nes jis puikiai atitinka jo būdą. Jis atsirado rugpjūtį. Jam buvo tada apie 1,5 metų. Tuo metu aš galvojau, kad mažiems šuniukams yra lengviau rasti namus, todėl norėjau išgelbėti jau suaugusį. Pasirodo, Kvikis buvo dar vienas mano iššūkis. Neįsivaizdavau, kad šuo, gyvenantis su kitais viename narve, gali būti toks asocialus kitų šunų atžvilgiu, netvarkingas iki begalybės. Pradžia buvo tikrai labai sunki. Dresuojant labai padėjo klubo „Nasrai“ treneriai, o tvarkos mokėmės lėtais žingsneliais. Maža to, jis viduriavo ir niekaip nesisekė to išgydyti, nors padarėme visus tyrimus ir nieko blogo nebuvo. Kiek naktų nemiegota stengiantis pagauti, kada užsimanys laukan, kiek nebespėta pribėgti iki durų… Tačiau žinojau, kad jo atgal negrąžinsiu.

Su Maja sutarti daug laiko neprireikė. Ir dabar jis pilnas energijos patampo Mają už uodegos ir kur papuola, kad ji jį pagaudytų ir šiaip pasiustų. Vidurius susitvarkėme, su šuniukais jau nebesipyksta ir tvarkingas pasidarė. Kuo toliau, tuo labiau juo džiaugiuosi, nes tai be galo mielas šuo, kuris nori būti kuo arčiau žmogaus, prie jo prisiglausti. Jei naktį užmiega prisiglaudęs, gali išmiegoti nejudėdamas iki kol keliamės, o Maja glaustytis nemėgsta, jai reikia laisvumo. Maja rytais paprašo trumpu lojimu, kai nori laukan, o Kvikis tampa neramus, kai gamtinai reikalai spiria. Tačiau Kvikis turi keletą bruožų, kurių nepavyksta išgyvendinti… Jei randa prieinamoje vietoje batus, drabužius ar kažkokius daiktus, viską sudėlios pagal save. Na, tai verčia mūsų šeimos narius būti tvarkingesniais, nepalikti nevietoje daiktų, nes jų tiesiog gali nerasti arba rasti patvarkytus ir perdėtus pagal Kvikį.

Esu be galo laiminga turėdama šiuos nuostabius šunis. Mano vyro darbas – komandiruotės, sūnus jau gyvena atskirai, o aš neturiu laiko nuobodžiauti ir niekada namuose nebūnu viena, nes turiu juos – Mają ir Kvikį.

Parengta bendradarbiaujant su VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.

http://nebrisius.lt/

Fotografė Gerda Ruzgienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Taip pat skaitykite...