Erškėčiai – senų sodų sargybiniai

1539535938_erskeciai2

Mokslininkų teigimu, Lietuvoje per mažai domimasi erškėčių veislėmis, dar kitaip vadinamomis parko rožėmis. Jų daugiausia galima pamatyti rožynuose, įrengtuose parkuose, skveruose, botanikos soduose ir kt. Tačiau erškėčių giminės atstovai nepelnytai pamirštami želdinant miestus, gyvenvietes ir miestelius. Kiek dažniau jos sodinamos privačiose sodybose ne tik dėl kvapių žiedų, bet ir dėl vertingų uogų.

Uogos sunoksta rudenį. Lietuvoje vieni populiariausių yra paprastieji erškėčiai (Rosa canina). Jie savaime auga pamiškėse, šlaituose, krūmuose, kaip dekoratyviniai augalai auginami sodybose, parkuose, sodinamos erškėčių gyvatvorės. Lietuvoje auga daugiau kaip 20 Rosa L. genties rūšių. Vaistinei žaliavai, be paprastojo erškėčio, dar svarbūs raukšlėtalapis (Rosa rugosa Thunb.) ir miškinis (Rosa cinnamomea L.) erškėčiai.

Paprastieji erškėčiai – daugiamečiai 2–3 m aukščio dygliuoti krūmai. Žydi birželio–liepos mėn. baltais arba rožiniais žiedais. Netikrieji vaisiai –raudonos uogos subręsta rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Jų viduje yra tikrieji vaisiai – riešutėliai (sėklos).

Tvirti ir gana plačiai paplitę yra raukšlėtalapiai erškėčiai (Rosa rugosa), kitaip dar vadinami laukinėmis rožėmis. Šie iš Rytų Azijos kilę augalai kuo puikiausiai jaučiasi ir Europoje. Raukšlėtalapio erškėčio žiedai žydi nuo gegužės iki birželio mėnesio ir skleidžia malonų aromatą. Grynaveislių erškėčių žiedai tuščiaviduriai. Jie gali būti rausvai raudoni arba raudonai violetinės spalvos. Šių erškėčių vaisiai labai stambūs, plokščiai apvalūs, nuo oranžinės iki raudonų plytų spalvos. Raukšlėtalapių erškėčių uogos didesnės ir mėsingesnės nei paprastųjų, o krūmai auga tiesiai ir smarkiai šakojasi. Grynaveisliai augalai užauga apie 2 m aukščio. Jie išleidžia daug šakninių atžalų.

Vitamino C bankas. Miškiniai erškėčiai (Rosa majalis Herrm.) auga iki 1,5–2 m aukščio. Jų dygiai nedideli, lenkti, išsidėstę poromis prie lapų pagrindo. Ant pirmų metų sterilių ūglių dygiai būna tiesūs, o ant žydinčių šakelių jų beveik nėra. Šie erškėčiai žydi gegužės birželio mėnesiais 2–3 savaites. Vaisiai būna raudoni, apvalūs ar apvaliai kūgiški, apie 1 cm skersmens. Lietuvoje būtent šios erškėčių rūšies vaisių minkštime sukaupiama daugiausia vitamino C išteklių.

Miškiniai erškėčiai paplitę Skandinavijoje iki Arkties vandenyno, Vakarų Europoje Alpių kalnuose ir priekalnėse, Baltijos šalyse, Baltarusijoje, Šiaurės Ukrainoje, Šiaurės Rusijoje, Vakarų bei Rytų Sibire iki Baikalo ežero. Kitose Europos vietose jie auginami kaip kultūriniai augalai ir yra natūraliai išplitę.

Nuo 1596 m. kultūroje žinoma pilnavidurių miškinių erškėčių veislė ‘Feocundissima‘ (‘Flore Pleno‘). Šios veislės atstovai paplitę Centrinėje ir ypač Šiaurės Europoje. Lietuvoje senose sodybose ar šventoriuose taip pat vis dar galime jų aptikti. Tai 1–2 m aukščio krūmai su pilnaviduriais, rausvais, 4–5 cm skersmens žiedais. Žydi birželio mėnesį apie 2–3 savaites. Ši veislė atspari šalčiams ir ligoms. Dauginama šakninėmis atžalomis, apleistuose plotuose sudaro iki kelių dešimčių kvadratinių metrų sąžalynus. Kadangi veislė sena ir buvo plačiai auginama, randama įvairių jos morfometrinių variacijų, kurios skiriasi žiedų formomis. Be minėtos senosios veislės dar yra kelios šiuolaikinės veislės ir keli miškinio erškėčio hibridai su kitų rūšių erškėčiais. Bet auginami šie augalai retai ir tik šiauriniuose kraštuose bei Botanikos soduose.

Raudonlapiai erškėčiai (Rosa glauca Pour) užauga net iki 2–3 m aukščio. Stiebai ir šakos, lapai ir prielapiai būna su melsvomis ar pilkomis apnašomis, žievė rusvo atspalvio. Dygliai pavieniai, tiesūs ar šiek tiek išlinkę. Žiedinių šakelių dygiai smulkūs arba jų visai nėra. Žiedai šviesiai rausvi, smulkūs, iki 3 cm skersmens, susitelkę po 2–5. Žydi birželio mėnesį, bet šiltą ir ilgą rudenį gali žydėti pakartotinai, tik negausiai. Jų vaisiai – smulkūs, rutuliški, iki 1,5 cm skersmens, raudoni. Turi vitamino C. Natūraliai paplitę Vakarų, Centrinės ir Pietryčių Europos kalnuose. Lietuvoje ir kitose Europos šalyse auginami jau kelis šimtus metų, neretai randami „pabėgę“ į natūralią gamtą iš sodų ir darželių. Suomijoje aptinkamas beveik iki poliarinio rato.

Raudonlapius erškėčius verta auginti sodybose dėl išskirtinės lapų spalvos, kuri yra ryškus kontrastas žaliems augalams. Rudenį raudonų vaisių ir melsvai žalios lapijos derinys atrodo ypač dekoratyviai. Šie erškėčiai labai atsparūs šalčiams, ligoms ir nereikalauja ypatingos priežiūros. Geriausiai auga saulėtoje vietoje, kaip ir dauguma erškėčių. Tinkamiausias neutralus ar kalkingas dirvožemis.

Informacija www.savaite.lt

Taip pat skaitykite...