Šimtametės dzūkės ilgaamžiškumo paslaptis – darbas ir optimizmas

Jadvyga-Ramanauskienė-visi-700x441

Mažučiame Jurgiškių kaimelyje Varėnos rajone, miškais apsisiautusioje, išpuoselėtoje ir  labai jaukioje senutėje sodyboje gyvenanti Jadvyga Ramanauskienė  šios vasaros labai laukė – ji senolei su žaliuojančia gamta, su gražiausiais darželio ir pievų žolynais  padovanojo ir šimtmečio jubiliejų.

Labai simboliška ir smagu, kad viena seniausių Varėnos krašto gyventojų  savo jubiliejų  švenčia kartu su Lietuvos valstybės šimtmečiu. Maloniai nustebino šimtametės senolės šviesus protas ir nebloga atmintis. Ji iki šiol puikiai prisimena kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo ir giminės įvykį, gali įdomiai papasakoti, kaip kaimo žmonės prieškaryje gyveno. Prisiminimus apie praeitį saugo ant sienų pagarbiai sukabintos artimųjų nuotraukos ir surinkti senoviniai buities rakandai. Kelios senoje sodyboje praleistos valandos besiklausant senolės pasakojimų ir palinkėjimų prabėgo akimirksniu. Išklausę sunkumų ir rūpesčių nestokojusios vienos šeimos gyvenimo istoriją, drauge tarsi išgirdome Lietuvos istorijos pamoką.

Jadvyga gimė paprastų ūkininkų šeimoje netoliese esančiame Pabaronės kaime, šeimoje buvo šeši vaikai. Mokėsi  Pabaronės pradinėje mokykloje, vėliau keletą metų ir gimnazijoje Vilniuje teko pasimokyti. Jaunystėje atitekėjusi į Jurgiškes, čia pragyveno visą savo ilgą ir labai nelengvą gyvenimą. „Sunkus buvo karas, pokaris, daug kentėjom“, – prisimena ir guodžiasi močiutė trumpai mintimis perbėgusi savo vargų ir rūpesčių pilną gyvenimą. Ji labai anksti, prieš šešiasdešimt šešis metus, tapo našle – mirus vyrui Stasiui, našlaičiais liko dešimties metukų dukra Stasė, septynerių – dukra Irena ir vos vienerių – sūnus Vytautas. Stengdamasi išauginti vaikus, sunkiai dirbo kolūkyje, fermoje, tarybiniame ūkyje laukininkystės darbininke. Prisimena, kad kolūkyje už sunkius darbadienius gaudavo apverktiną atlygį. Labai mėgo grybaut, uogaut, nes miškas čia pat, už sodybos tvoros. „Prisrinkdavau rūgštynių, grybų, uogų ir važiuodavau Vilniun turgun parduoc. Vargas visko išmokino, net ir „vyriškų“ darbų – ir šienauc, iš malkas pjauc, ir skaldzyc. Ir gyvulius auginau visadu“, – gražia dzūkiška šnekta pasakojo senolė. Audė iki senatvės, buvo darbšti siuvėja, nes reikėjo užsidirbt, vaikus išmaitint. „Labai mėgau ausc, kad Jūs macytūt, kiek mano priausta! Divonus parduodavau, raikėjo pragyvenc“, – sako ji. Dabar audimo staklelių, deja, jau nebėra – jas padovanojo kaimynams. Labai mėgo skaityt knygas. Jas imdavo iš bibliotekos, buvo viena aktyviausių skaitytojų, net padėką už tai yra gavusi. „Cik dabar jau akelės nelabai mato“. Dukros atsimena, kad mama skaitydavo ir naktį. „Pabundam iš miego, o mama dar skaito. Ir dar mama, nors gal kam ir keista, labai mėgo spręsti sąlyginius uždavinius. Jei būtų lengvesnis gyvenimas, galbūt mama būtų ir daugiau mokslų baigusi“.

Paprašyta draugiškai pasidalyti ilgaamžiškumo receptu, močiutė šypsosi: „macyc, sunkus darbas mani užgrūdzino“. Artimieji sako, kad  vyriausia giminaitė – nenuspėjamo amžiaus, tartum kalendorius meluotų, o metai jai būtų sustoję ties aštuoniasdešimtmečiu. Mamą globojančios dukros pasakoja, kad mama iki senatvės buvo labai darbšti, santūri, geros nuotaikos, nepikta, svetinga, gero visiems linkinti. Ir svarbiausia, stengėsi gyventi taip, lyg rūpesčių nebūtų, su optimizmu. Kaip pati sako, nėra labai išranki maistui, jos sveikata visą gyvenimą buvo gera, ir dabar mažai vaistų naudoja. Na, o tokio garbaus amžiaus sulaukti turbūt padėjo darbštumas, optimizmas ir teigiamas požiūris į gyvenimą.

Šimtametė džiaugiasi, kad ją rūpestingai prižiūri dukros, turi ją mylinčius penkis vaikaičius, 6 provaikaičius ir net vieną proprovaikaitį. Žiemą ji gyvena pas dukrą Stasę Matuizose, o vasarą su dukra Irena – savo sodyboje. Sako, prisimena ir labai ilgisi brolių, seserų, jaunystės draugių, kurie jau seniai amžinatvėn išėjo. Nors jau neturi jėgų ir sveikatos daug vaikščioti, tačiau sako, kad „savuose namuose ir sienos gydo“. Ir kur negydys – kasdien sodyboje  džiugina „gyvos gamtos naujienos“. Čia pat kieme – nesibaigiantys paukščių koncertai, už sodybos tvoros dažnai pamatysi stirnų ir kiškių.

Dukros pasakoja, kad mama turi savo kasdienį mažytį ritualą –  rytais išgerti puodelį kavos, išeiti į kiemą, pasidžiaugti gėlynais ir tuo, ką dovanoja kiekviena diena.

Seniausios ir labai mylimos giminės atstovės garbingos sukakties artimieji nepamiršo – jai namuose, kuriuose pragyveno visą gyvenimą, buvo surengta graži šventė. Su šimtmečiu ją sveikino dukros, vaikaičiai, provaikaičiai, kiti giminaičiai. Jubiliatė su liūdesiu balse sako, kad tik sūnus, deja, jos gražaus jubiliejaus nebesulaukė.

Su gražia sukaktimi vieną seniausių Varėnos rajono gyventojų pasveikino, sveikatos ir giedrų dienų palinkėjo, gėlių ir dovanų įteikė ir Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, taip pat pasveikino Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Stankevičiūtė, Matuizų seniūnijos seniūnas Mindaugas Matuiza. Spausdama rankose dovanotas gėles, šimtametė nemokėjo paslėpti džiaugsmo, kad jos šimtmečio nepamiršo ne tik artimieji, bet ir rajono vadovas, ir seniūnas pasveikinti atvyko. „Labai dėkoju, kad prisiminėt, pagerbėt, būkit ir jūs sveiki ir laimingi…“, – negalėjo džiaugsmo ašarų sulaikyti jubiliatė.

Ir dabar pačios didžiausios šimtametės močiutės Jadvygos Ramanauskienės godos – kad Dievas ir visiems žmonėms tiek sveikatos ir metų, kiek jai pačiai atseikėjo, duotų.

Varėnos r. sav. informacija

Taip pat skaitykite...