„Pasakos“ darželinukai rajono viešojoje bibliotekoje linksminosi su Kake Make

DSC_9930

Visi vaikai žino, jog bibliotekose gyvena knygos, o kartu su jomis – ir tų knygų herojai. Tad ne vienerius metus į rajono viešąją biblioteką užsukantys mažieji skaitytojai jau nesistebi čia sutikę pašėlusią rudaplaukę mergaitę Pepę Ilgakojinę, su kuria visuomet smagu drauge skaityti knygeles ar šiaip smagiai sau leisti laiką. Tik va kokia bėda! Šią vasarą Pepė išvyko į gimtąją Švediją aplankyti savo seniai regėtų draugų Tomio ir Anikos. O ir jos obuolmušys arklys kažko tai šlubčioti pradėjo. Žodžiu – rūpesčių per akis. Tačiau prieš išvykdama Pepė pasirūpino, kad be jos likę vieni vaikai neliūdėtų ir vietoj savęs į biblioteką pakvietė ne ką mažiau pašėlusią išdykėlę – Kakę Makę. Pastaroji tik atvykusi tuoj pat pradėjo daryti tvarką. Atsitempė visą glėbį knygelių apie save ir išdėliojo jas taip, jog į biblioteką atėję vaikai pirmiausia jas ir pamatytų, o pamatę imtų ir skaitytų. „Mat kokia savimyla!“, – stebėjosi bibliotekos darbuotojai kraipydami galvas.

O tuo metu pro šalį, lydima rūpestingos auklėtojos Nijolės Stakutienės bei jos padėjėjos Nijolės Kučinskienės, linksmai sau traukė lopšelio-darželio „Pasaka“ mažųjų „Pelėdžiukų“ grupė. Išgirdę, jog šiuo metu bibliotekoje vieši išdykėlė Kakė Makė, vaikai tuoj pat nusprendė su ja susipažinti. Juolab, kad mažyliai tiek daug apie ją buvo skaitę ir girdėję, tad būtų tiesiog kvaila nepasinaudoti tokia palankia proga. Kaip tarė – taip padarė. O užsukę nepasigailėjo ir namo eiti nenorėjo. Mat Kakė Makė ne tik supažindino vaikus su biblioteka, bet drauge su jais skaitė knygeles, žaidė įvairius žaidimus, šoko ir dainavo „Šėlsmo dainą“, o pavargusi ir pati panoro pasiklausyti vaikučių koncerto.

Mažųjų prašyti ilgai nereikėjo. Greitai bibliotekos skaityklą užtvindė linksmos vaikų eilės ir dainos, o joms pasibaigus buvo gliaudomos mįslės, kurių atsakymai dažniausiai buvo susiję su knyga. Pasibaigus linksmam susitikimui, vaikai buvo apdovanoti spalvingais skirtukais, tačiau, gavę dovanų, ir patys neliko skolingi. Atsidėkodami už šiltą priėmimą, jie Kakei Makei padovanojo pluoštą suvertų popierinių širdžių, kurių vienoje pusėje buvo spalvingi vaikų piešinėliai su linkėjimais, o kitoje – jaunųjų linkėtojų vardai.

Auklėtojos savo ruožtu Kakei Makei padovanojo įspūdingą gėlę, prieš tai iškilmingai prisaikdinę ja rūpintis, kad pastaroji nenudžiūtų. Tačiau niekas neabejojo, jog po kelių dienų gražuolė gėlė virs sudžiūvusiu stagaru. Tokia jau ta Kakė Makė. Jai visi paliepimai pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina. Tiesa, mažieji labai pasigedo Kakės Makės draugo Netvarkos Nykštuko, kuris, pasirodo, tuo metu buvo labai užsiėmęs… „tvarkos“ darymu bibliotekos saugykloje. Vaikai šią žinią sutiko itin džiaugsmingai ir pripažino, jog ir patys dažnai „tvarkosi“ kaip Netvarkos Nykštukas. Tik va niekaip nesupranta, kodėl jų mamos po tokios „tvarkos“ taip išraiškingai rauko nosis. Bet tokios jau tos mamos. Nepaisant visko, jos vienodai myli ir Tvarkos, ir Netvarkos Nykštukus, kad ir kokie išdykę bei „tvarkingi“ jie bebūtų. Su tuo sutiko visi vaikai ir, širdingai atsisveikinę, tuoj pat pažadėjo vėl sugrįžti, kaip tik „susitvarkęs“ grįš jiems taip artimas Netvarkos Nykštukas.

Arnoldas Šatrauskas

Taip pat skaitykite...