„Dabar jai 2,5 m., mes ją labai mylime, ji vaikšto visur paskui mane, miega su manimi ir vyru.“

  • Cika_logo (1)
  • Cika_logo (2)
  • Cika_logo (3)
  • Cika_logo (4)
  • Cika_logo (5)
  • Cika_logo (6)
  • Cika_logo (7)
  • Cika_logo (8)
  • Cika_logo (9)
  • Cika_logo (10)

Mūsų Čikos istorija prasidėjo nuo mano begalinio noro turėti Jorkšyrą. Vyras ir mano mama šiam mano norui nepritarė ir griežtai sakė, kad mes Jorkšyro neturėsime niekada. Vyras sakė, jei nori, tik aviganį galime turėti.

Prisimenu, vasario 13 d. naršiau internete ir pamačiau, kad „Penkta koja“ dovanoja 4 šuniukus 5 savaičių amžiaus, panašius į Jorkiukus. Parodžiau vyrui, bet jis nesutiko. Sakiau, kad čia būtų Valentino dienos dovana man. Nuėjau pas mamą – ir ji nesutiko… Bet šiaip ne taip įkalbėjau pažadėjusi, kad imsiu tik berniuką. Taigi grįžau namo ir 7 val. ryto skambinu nurodytu numeriu. Sužinojau, kad kiti žmonės atvažiuoja šuniukų iš Alytaus ir Tauragės, bet jei spėsime pirmi, galėsime išsirinkti. Taigi dukrytę paliekame mamai ir važiuojame į Kauną. Moterys, pas kurias gyveno šuniukai, papasakojo, kad juos rado išmestus konteineryje, kai nešė šiukšles. Jie buvo tokie maži, apie 5 sav. amžiaus, taigi mums pasiūlė imti stipriausiąją mergytę. Užpildėme dokumentus, padėkojome ir išvažiavome.

Kėlėmės su vyru naktimis kas dvi valandas pamatinti iš rankos ir pažaisti. Kankinomės kaip su tikru vaiku, o mūsų „vaikas“ augo ir stiprėjo. Dabar jai 2,5 m., mes ją labai mylime, ji vaikšto visur paskui mane, miega su manimi ir vyru. Kai pabundame, iškart ateina mūsų išbučiuoti, vėliau eina pažadinti į mokyklą ir dukrytę. Ji tikra mūsų draugė, labai ją mylime ir ji myli mus.

Labai džiaugiuosi gavusi tokią dovaną!

Mama dabar sako, jei būtų žinojusi, tai ir sau šuniuką būtų pasiėmusi. Mylime ją visi!

Parengta bendradarbiaujant su VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.

http://nebrisius.lt/

Fotografė Gerda Ruzgienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Taip pat skaitykite...