Agnė, Arnas ir Tako

  • 1_pagrindine
  • DSC_9585
  • DSC_9586
  • DSC_9604
  • DSC_9615
  • DSC_9616
  • DSC_9737
  • DSC_9751
  • DSC_9782
  • MARSUI

Visą gyvenimą augau su šunimis, tad noras turėti savąjį, už kurį būčiau atsakinga, buvo nuolatinis. Šiam žingsniui ruošiausi ilgai ir su didele baime, o veltui – dabar turiu tai, kas atėjo ir po daugelio metų akimirksniu užpildė kažkokią dalelę tuštumos.

Iki kol priglaudžiau Tako, savanoriavau ne tik VšĮ „Tautmilės globa“ (Tautmilės prieglaudėlė) bei pažindinausi vis su kitais šunimis, bet ir atrasdama laiko laikinajai priežiūrai priimdavau kitų žmonių keturkojus į savo namus. Taip pat išklausiau šunų valdymo pagrindų seminarą.

Vieną dieną socialiniuose tinkluose pamačiau gyvūnų prieglaudos „Penkta koja“ skelbimą su paklydėliu – daug informacijos apie jį nebuvo, tik tiek, jog jis ramus ir santūrus. Mane tiesiog pavergė jo akys, kurios iki šiol nepalieka abejingų. Galiausiai norėjosi ištrūkti ir kasdienybės, ir pasiūliau savo sužadėtiniui pakeisti aplinką – susitarėme, jog jis galės kurioje nors kavinėje prisėsti prie savo darbų, o aš tuo tarpu nuvažiuosiu aplankyti šunelių prieglaudos.

Labai labai nekantravau. Atvažiavusi negalėjau rasti sau vietos – vis jaučiau save sustojant prie kiekvieno šuns. Visą gyvenimą norėjau didelio šuns (suprantama – kuo didesnis šuo, tuo daugiau meilės!) . Atkreipiau dėmesį į kelis haskių mišrūnus – jie taip tiesė letenėles, lyg sakytų „paimk mane, žmogau!“, o aš ir ėmiau juos, vieną po kito, pavedžiojimui. Linksmi, aktyvūs, energingi – tikri šiauriečiai. Nors ir bandžiau bevedžiodama juos kalbinti, visgi jaučiausi jiems tokia neįdomi, ir nė sekundę nepajutau jokio tarpusavio ryšio.

Laiko turėjau nedaug. Paskutinį pavedžioti pasiprašiau Tako – visgi jo žvilgsnio sužavėta sugebėjau nukeliauti į kitą miestą, kuriame niekada, jokiais reikalais, nesilankydavau. 

Prigludusios ausys, išsprogusios akys, vieni griaučiai belikę ir jokio džiaugsmo ar uodegos vizginimo. Tako buvo išsekęs iš streso – prieglaudoje jam net statė lašelines, nes nevalgė. Lėtai apėjom ratą, ir su kiekviena sekunde man vis labiau spaudė širdį. Mums sugrįžus į prieglaudą, jis vienintelis iš visų šunų sustojo prie durų ir nenorėjo grįžti į narvą. Atsisėdom kartu ir pradėjau galvoti ką daryti, nes minčių ir abejonių buvo pilna galva. Viskas, ką man apie Tako galėjo pasakyti prieglaudoje, buvo tai, jog prieglaudoje jo dar nepažįsta, ir negali apibūdinti. Jis tiek buvo susikaustęs, toks susikaustęs, kad kai išvesdavo laukan šunis pasibūti ir pririšdavo prie tvoros, jį po pusvalandžio rasdavo stovintį identiškoje pozoje, kaip ir buvo palikę. Taipogi jį jau buvo kažkas pabandę pasiimti namo ir tuoj pat grąžino.

Puikiai supratau, kas yra liūdesys ir depresija, iš kurios nebūčiau savo jėgomis išsikapsčius, jei šalia neturėčiau savo gyvenimo vyro. Tiesiog privalėjau bent pabandyti pagelbėti liūdniausiam prieglaudos keturkojui. Taip ir pasakiau – noriu pabandyti, nes jei nepabandysiu – gailėsiuosi. Prieglaudoje susitarėme, jog tai bus laikina globa. Kadangi prieglauda yra už Kauno, ir nėra galimybės iki miesto nuvykti su šuniu (o iki traukinio liko tik valanda), buvo tiesiog stebuklas, kad vienas vyriškis, kuris atvyko su dukrele pažiūrėti gyvūnėlių, pasisiūlė mus parvežti atgal. Taip norėčiau, kad jie žinotų, jog iki šiol labai jiems esu dėkinga! 

Tako parsivežėme traukiniu. Jis visą laiką pragulėjo, praliūdėjo, net nesipriešino antsnukiui. Nuvežiau jį į kirpyklą išmaudyti ir ne kartą lankėmės pas veterinarę – Tako kankino viduriavimas, bronchitas, grybelis – vis kažkas trukdė džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu. Tačiau, įdėjus daug pastangų ir laiko, su kiekviena diena Tako uodega iškildavo vis aukščiau, o jau po kelių dienų jis ne tik visa gerkle lodamas pasitikdavo mus grįžtant namo. Tas pats buvo ir rytais, kai atsikeldavom – vyrukas tiesiog džiaugėsi kiekvienu susitikimu su mumis.

Šiandien Tako kaip niekad džiaugiasi būdamas lepūnėlis! Miega svetainėj ant sofos, visada galvą pasidėjęs ant pagalvės, labai mėgsta gulinėti, ilsėtis, drybsoti ir jis dievina masažus. Kasdien kartu keliaujame į miestą, būname ir darbuojamės kavinėse, kuriose jis tikra žvaigždė – ne tik beprotiškai gražus, bet ir ramus bei labai inteligentiškas. Gyvename Užupio mikrorajone, kuriame itin daug erdvės, nuostabūs miškai ir slėniai, o aš bene kasdien paleidžiu jį palakstyti trijų kryžių kalnų apylinkėse, kas jam suteikia daug džiaugsmo. Tako vos man sušvilpus grįžta iškišęs liežuvį iki žemės, nes juk gavo pabėgioti.

Būna labai juokinga, kai kur nors mieste ir eina žmonės ir sušaukia „sveikas Tako!“, o tada lyg niekur nieko nueina. Panašu, kad jau bent dešimtadalis senamiesčio jau jį pažįsta. Nenuostabu –jis itin keistas ir juokingas šuo – dėl to ir labai žavingas.

Nebūna dienos, kad nepaklaustų kokia jo veislė. Visuomet su džiaugsmu atsakau, kad esame prieglaudinukai ir, kad nereikia nei mokėti pinigų, nei kažkur toli dairytis geriausių draugų!

Didžiausias patirtas stresas šioje istorijoje buvo baimė, kad atsiras senieji Tako šeimininkai. Pirmąsias dvi savaites net negalėjau užmigti dėl kamuojančių minčių.

Kitą savaitgalį važiuosime Tako parodyti jūros – tenka net atostogas derinti su jo. Kadangi mašinoje jis vemia, teko poilsio vietų variantus susiaurinti iki pasiekiamų traukiniu, tad Klaipėda bus mūsų pirmos atostogos!

Faktai apie Tako:

1. Pravardės – kukulis, berniukas, liūdesėlis.
2. Moka komandas sėsk, duok labas, lik, bėk.
3. Mėgsta agurkus, cukiniją, sausainius ir virtą mėsą.
4. Alfa – su patinais nesutaria.
5. Kaimynus džiugina kaukdamas, kol būna vienas namuose.
6. Mėgstamiausias metų laikas – žiema, nes sniegas yra jėga!
7. Nieko gyvenime geriau nėra už mamytę, tėvelį ir lauką!
8. Instagram‘e rasite pagal #uzupisdog.
9. Visada pasiprašo „pas nykštukus“, jei tik nori.
10. Vardą gavo prieglaudoje.
Parengta bendradarbiaujant su VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.

http://nebrisius.lt/

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Taip pat skaitykite...