Šv. Pauliaus atsivertimas, Pusiaužiemis, Kirmėlinė

af666f08eb9efdeb07f8ca369d16a939

Sausio 25 diena liturginiame kalendoriuje skirta paminėti pirmųjų krikščionių persekiotojo Sauliaus stebuklingam atsivertimui. Jis tapo vienu uoliausių Kristaus mokslo skleidėjų tarp to meto pagonių, žinomas apaštalo Pauliaus (Povilo) vardu.

Kadangi tai nėra privaloma bažnytinė šventė, žmonės tądien į bažnyčią neidavo. Tačiau ši diena ypatinga tuo, kad tą dieną visi įdėmiai stebėdavo orus. Buvo tikima, kad tos dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę. Jeigu tądien saulėta, buvo spėjama būsiant gražią vasarą ir gerus metus, jei debesuota – tais metais daug žmonių mirsią, jeigu lyja ar sninga, tąmet būsiąs didelis brangymetis, nes javai supus, o jei smarkus vėjas pučia, tarp žmonių galintys kilti dideli neramumai.

Buvo sakoma, kad sausio 25 d. iš žiemos miego atsibundanti meška ir apsiverčianti ant kito šono. Jeigu apsidairiusi pamato savo ilgą šešėlį, taria dar toli esant pavasarį, vėl gulasi ir užmiega. Tada ir pavasaris būnąs vėlyvas, o antroji žiemos pusė šaltesnė ir sunkesnė žmonėms. Jeigu diena ūkanota, ir meška nemato šešėlio, tada mano, jog jau metas keltis, ant antrojo šono miegoti nebesigula. Tuomet kita žiemos pusė būnanti šiltesnė, o pavasaris ankstyvas. Tad liaudis sausio 25 d. laikė pusiaužiemiu.

Liaudies tikėjimai aiškiai rodo šį kalendoriaus momentą buvus naujo virsmo metu. Manyta, kad šią dieną gyvatės atgyja ir iš girių šliaužia į namus, avilyje pradeda vaikščioti bitės. Todėl kai kur Šv. Pauliaus atsivertimo diena dar vadinta kirmėline, kirmių diena ir Krikštais.. Mokslininkai daro išvadą, kad ta diena aiškiai siejasi su senovine pagoniškąja Kirmių švente, kai prie vaišių stalo buvo kviečiami naminiai žalčiai tam, kad, visų valgių paragaudami, juos pakrikštytų, vadinasi, palaimintų, kartu palaimindami žmonių naujųjų metų darbus ir jų vaisius. Vadinasi, Krikštai turėję būti metų pradžios šventė. Tada suprantama, kodėl žmonės tokią didelę reikšmę skyrė kai kuriems tos dienos draudimams.

Palangiškiai žemaičiai vengė tądien iš miško malkų vežtis, kad kartu neparsivežtų kirminų, vabzdžių vikšrų, kurie paskui visus metus nuo lubų į dubenį krisią. Tą dieną ir vilnų neverpė, jų nekaršdavo, kad vasarą kandys drabužių nesuėstų. Varėniškiai dzūkai sausio 25-ąją bulvių nevalgydavo, kad jos vasarą nekirmytų. Priekuliškiai Šv. Pauliaus dieną vengė bet ką su kirviu dirbti, gręžti, sukti, vis bijodamiesi kandžių. Žemaičiai tądien būtinai papurtydavo sodo obelis, taip žadindami jas iš žiemos miego. Tikėjo tada būsiant didesnį obuolių derlių. Visa tai rodo senovėje šį metą buvus realaus posūkio į pavasarį pradžia ir žmones stengusis naują laikotarpį sėkmingai pradėti, kad pradžia lemtų visų metų sėkmę. XX a. antrojoje pusėje liaudiškasis sausio 25-osios svarbos prisiminimas išsitrynė iš žmonių atminties.

Informacija www.day.lt

Taip pat skaitykite...