“Nepraėjus nei kelioms savaitėms supratome, kad Vilkas pasiliks su mumis, o geresnių namų negu pas mus jam nerasime.”

  • DSC_5846
  • DSC_5893
  • DSC_5919
  • DSC_5931
  • DSC_5969
  • DSC_5972
  • DSC_5977
  • DSC_6049
  • DSC_6070
  • Marsui

Gyvenome trise – aš, Eglė ir Indrė. Visai neplanavome ir nesijautėme pasirengusios įsigyti jokio augintinio, nes kartu pradėjome gyventi tik prieš keletą mėnesių, tad Vilkas mūsų namuose atsirado tikrai netikėtai.

Vasarą susiruošėme savaitgaliui į Nidą – švęsti Mindauginių. Vieną dieną keliaudamos iš miesto atgal į savo palapinę (buvome apsistojusios Nidos kempinge), pamatėme jauną šuniuką, kuris, rodės, ėjo kartu su savo šeimininke. Tačiau mums ir toliau einant, šuniukas ėmė bėgti į gatvę, tiesiai į automobilius, todėl sustojome ir bandėme jį sulaikyti nuo galimos nelaimės. Išsiaiškinome, kad šuo pasimetęs ir Nidos pušynuose laksto jau ne pirmą dieną, tad nusprendėme imtis iniciatyvos ir surasti pasimetusio šuniuko šeimininkus. Skambinome ir į gyvūnų globos namus, ir policijai, tačiau susilaukėme tik vieno atsakymo: „Ieškokite šeimininkų patys.“ Neliko nieko kito, tik parsivesti Vilką į kempingą, kol sulauksime kažkokių žinių. Tačiau tai nebuvo taip jau paprasta, nes Vilkas neatrodė labai pasitikintis žmonėmis, ypač kai bandėme jam uždėti ant kaklo kažką panašaus į pavadėlį. Galiausiai kažkaip sugebėjome jį priversti nusekti mus iki stovyklavietės, kur atsirado daugybė geraširdžių žmonių, kurie Vilkui davė maisto. O viena vokietė senjorė, pati keliavusi su savo augintiniu, padovanojo atliekamą pavadėlį, gultą ir dar daugiau maisto. Pavadėlio vis dar negalėjome jam uždėti, Vilkas cypė ir atrodė labai išsigandęs kiekvieną kartą, kai tik bandydavome jam jį uždėti, tad nusprendėme jam leisti būti laisvai. Šiek tiek apsipratęs jis su mumis išėjo prie jūros (turiu paminėti, kad be pavadėlio), grįžo kartu į stovyklavietę, net miegojo visą naktį šalia palapinės (nes turėjo kažkokią baimę ir nežengė nei pro vienas duris – net ir palapinės).

Kadangi nesulaukėme jokių žinių, kad Vilkas galėtų būti kažkieno šuo (bent jau tų, kas jo ieškotų), nusprendėme, kad vešimės jį namo į Vilnių ir bandysime jam surasti jaukius namus. Mums betrūko tik antkaklio, tad išsiruošėme į miestą jo nupirkti. Nusprendėme jį palikti kempinge su darbuotojais, nes į miestą buvo per pavojinga eiti kartu be pavadėlio. Grįžusios sulaukėme žinių, kad Vilkas pabėgo. Jis dažnai pabėgdavo, bet grįždavo po kelių minučių, tad vis tikėjomės, kad pasirodys. Tačiau atėjo sekmadienis ir mums buvo metas iškeliauti. Labai liūdna, bet Vilkas nepasirodė. Palikome savo telefono numerius įvairiose “Facebook” grupėse (jei kas rastų Vilką) ir įsėdome į autobusą. Jau belipant mums į keltą sulaukėme skambučio, kad kažkas rado Vilką. Buvo pati geriausia žinia! Tačiau reikėjo kažkaip nusigauti iki Vilko. Kaip jau supratote, buvome trys merginos be automobilio ir jau prie pat kelto. Greitai ėmėme ieškoti transporto priemonės, kuri mus galėtu nuvežti atgal į Nidą ir paimti kartu su šunimi į Vilnių. Neužtrukome ilgai, patvirtinome žmonėms, radusiems Vilką, kad atvyksime, jau po kelių skambučių. Tai štai, sulaukėme savojo automobilio, kuris sutiko persikelti iš Klaipėdos ir mus nuvežti pasiimti Vilko.

Galiausiai pasiekėme Vilnių, linksmybės ir čia nesibaigė. Užtruko laiko, kol Vilkas laisvai jautėsi su pavadėliu ir galėjo pats įeiti pro duris. Tačiau nepraėjus nei kelioms savaitėms supratome, kad Vilkas pasiliks su mumis, o geresnių namų negu pas mus jam nerasime. Šitaip dabar ir gyvename keturiese –  Vilkas, Giedrė, Eglė ir Indrė.

Parengta bendradarbiaujant su VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.

http://nebrisius.lt/

Fotografė Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Taip pat skaitykite...