Garsus farologas alytiškius užbūrė svaiginančia švyturių magija

  • DSC_8330
  • DSC_8333
  • DSC_8338
  • DSC_8267
  • DSC_8277
  • DSC_8303
  • DSC_8314
  • DSC_8319
  • DSC_8326

Nors Dzūkija – ne jūrų kraštas ir švyturių čia nė su žiburiu nerasi, į susitikimą su žinomu farologu Aidu Jurkštu atėjęs būrys alytiškių įrodė, jog švyturių tema jiems nesvetima. Romantine aura apgaubti švyturiai jau seniai yra tapę šviesos, vilties ir tikėjimo simboliu, padedančiu audringoje jūroje paklydusioms sieloms rasti kelią namo. Aidui Jurkštui švyturiai – tarsi gyvi organizmai, spinduliuojantys šilumą ir šviesą, nestokojantys dramatizmo bei pavojų, dažnai turintys stiprų energetinį lauką. „Ypač senieji, pastatyti dar Antikos laikais. Tokie, kaip pats seniausias pasaulyje La Coruna švyturys Ispanijoje, kitaip dar vadinamas Heraklio bokštu, pastatytas Romos imperijos laikais prieš beveik du tūkstančius metų“, – pasakojo Aidas, pristatydamas savo knygą „Lietuvos švyturių istorija“ rajono viešojoje bibliotekoje.

Išsamiame veikale autorius sukaupė daugybę informacijos apie esamus ir buvusius švyturius bei kitus navigacinius įrenginius dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Knygoje pateikta daugybė laivybos ir švyturių istorijos faktų, sukauptų eilę metų tyrinėjant Lietuvoje mažai kam žinomą farologijos arba mokslo apie švyturius sritį. Susirinkusiems Aidas paaiškino, jog žodis „farologija“ yra kilęs nuo Faro salos pavadinimo, kurioje stovėjo garsiausias pasaulyje Aleksandrijos švyturys. „Džiugu, jog net du antikiniai švyturiai, Rodo Kolosas ir minėtasis Aleksandrijos, yra įtraukti į Septynių pasaulio stebuklų sąrašą“, – pastebi Aidas, demonstruodamas skaidrių pateiktis susirinkusiems.

Pirmieji švyturiai buvo labai primityvūs. Pradžioje tai buvo paprasčiausi laužai, sukrauti aukštesnėse pakrantės vietose, vėliau šulinių svirčių principu veikiantys pakeliami metaliniai krepšiai, kuriuose degdavo malkos ar smala. „Darbas buvo sunkus ir pavojingas, todėl dažnai tokių „švyturių“ prižiūrėtojai apsidegindavo“. Sužinojome, jog dabartiniu metu Lietuvoje yra septyni švyturiai: keturi jūriniai – Klaipėdos, Nidos, Juodkrantės ir Šventosios bei trys vidaus vandenų – Ventės rago, Uostadvario ir Pervalkos. „Beje, pastarasis yra įsikūręs vandenyje, ant dirbtinės Kuršių marių salos“, – teigia Aidas ir prisimena linksmą nutikimą, kuomet jam taip reikalingas Pervalkos švyturio vidaus nuotraukas sugebėjo gauti vienas nelegaliai naktimis tokius objektus lankantis „kultūrinis piratas“ su sąlyga, jog autorius knygoje patalpins vieną jam labai patikusią šio švyturio nuotrauką.

Kaip absurdišką sovietinės ideologijos palikimą Aidas įvardijo Kaune aptiktą švyturį, kuris turėjo pasitarnauti laivybai, sujungus Baltijos jūrą su Juodąja. Buvo manoma, jog tai galima pasiekti sukeliant upių vandens lygius. „Idėja liko neįgyvendinta, nes apie septyniasdešimtuosius buvo įkurtas Kauno jūrų-upių uostas su locmano bokštu, kuris tarnavo ir kaip švyturys“. Aidas prisipažino, jog jam vienas iš gražiausių Lietuvos švyturių – Baltasis švyturys, XIX a. stovėjęs ant Klaipėdos šiaurinio molo. Šis švyturys pavaizduotas ir Aido knygos viršelyje, ir ant buvusių 200 litų banknoto. „Tiesa, su tuo banknotu gavosi kurioziška situacija, nes jo piešinyje pavaizduotos bangos ridenasi atvirkščiai, nuo kranto, o ir švyturio spindulys nukreiptas ne į jūrą, o į kranto pusę. Pagal kryptį – tiesiai į moterų pliažą“, – juokiasi Aidas.

Farologas paminėjo ir Viduramžiais įsigalėjusią taip vadinamą Kranto teisę, kuomet sudužus laivams visas į krantą išplautas turtas atitekdavo tos pakrantės savininkui. „Tačiau pasitaikydavo ir negražių dalykų, kuomet plėšikaujančios gaujos uždegdavo švyturius imituojančius laužus. Pastarieji išviliodavo į krantą suklaidintas laivų įgulas, kurios būdavo apiplėšiamos ir dažnai nužudomos. Ypač tai dažnai nutikdavo ties Olando Kepure prie Karklės“, – pastebi knygos autorius.

Su meile ir šiluma buvo prisiminti buvę bei esantys švyturių prižiūrėtojai, daug metų atidavę pamėgtam darbui bei ryškios asmenybės, prisidėjusios prie švyturių atsiradimo visame pasaulyje. Kaip pavyzdį knygos autorius paminėjo inžinierių-hidrologą Juozą Vincentą Danį-Daniliauską, emigravusį į Kanadą ir ten Šv. Lauryno upės kanale pastačiusį 51 švyturį. „Įdomiausia tai, jog vienas jo švyturių savo forma itin primena lietuvišką koplytstulpį“, – pastebi Aidas.

Be dėmesio neliko ir nuo 1953 m. veikiantis Nidos švyturys, kuriam pernai, pakeitus lempas, kilo didelis vietos bendruomenės pasipiktinimas. „Nors naujosios švyturio lempos puikiai atlieka savo paskirtį ir šviečia tiksliai į jūrą, pakeitus senąsias, dingo taip pamėgtas besisukantis švyturio spindulys, prie kurio buvo pripratę net trys nidiškių kartos. Bendruomenė nori sugrąžinti senąsias lempas ir renka lėšas joms pakeisti. Girdėjau, jog vienas verslininkas tam paaukojo net 7 tūkst. eurų“, – teigė Aidas.

Pasibaigus knygos pristatymui, autorius noriai atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus. Paklaustas, kodėl jo dėmesio objektu tapo švyturiai, Aidas paaiškino, jog persikėlus iš Vilniaus į Palangą, natūralu tyrinėti naują aplinką, o pažindamas jūros pakrantę, susižavėjo ir ten esančiais švyturiais, kurie pamažu tapo jo pagrindiniu pomėgiu. Knygoje daug piešinių, brėžinių, tad, paklaustas apie profesiją, Aidas atsakė, jog „tai sunkus klausimas. Šiaip jau esu verslininkas, tačiau jaunystėje teko studijuoti dailę, techninę braižybą, teko ragauti ir radijo inžinieriaus duonos. Dailės ir braižybos žinias vėliau sėkmingai pritaikiau piešdamas švyturius, kurių esu nupiešęs virš 1500“, – atvirauja Aidas.

Ateityje farologas svajoja parašyti Baltijos švyturių enciklopediją bei įkurti Baltijos švyturių muziejų, kuriame būtų eksponuojami veikiantys garsiausi pasaulio švyturių modeliai bei būtų demonstruojama interaktyvi garso ir vaizdo ekspozicija . Pusantros susitikimo valandos prabėgo nepastebimai, o, pasibaigus renginiui, visi liko sėdėti savo vietose. „Tai aš vadinu švyturių magija“, – šypsodamasis tarė Aidas, palikdamas kiekvieno susirinkusio širdyje uždegtą mažą vilties ir tikėjimo švyturėlį.

Arnoldas Šatrauskas
Nuotr. autoriaus

Taip pat skaitykite...