Gintaras Bleizgys alytiškiams atskleidė šviesos ir tamsos filosofiją

  • bleizgys
  • gintaras_bleizgys
  • vasiliauskas_bleizgys
  • vasiliauskas_bleizgys_giedre_bulgakoviene_leokadija_sušinskaite
  • vasiliauskas_bleizgys1

Poetas ir eseistas Gintaras Bleizgys šiuolaikinę lietuvių literatūrą neseniai praturtino naujausiu savo kūriniu „Karmelio kalno papėdėje“. Šis atviravimų bei autobiografinių detalių kupinas dienoraščio formos pasakojimas dar tik beldžiasi į skaitytojų protus ir širdis, tačiau jau sulaukia ir įvertinimo. Alytiškiai pro padidinamąjį stiklą seka kiekvieną Gintaro Bleizgio kūrybos vingį, mat šį kūrėją gali vadinti savo kraštiečiu. Rašytojas yra gimęs Druskininkuose, o mokyklą baigė Veisiejuose. „Karmelio kalno papėdėje“ – vienuoliktoji autoriaus knyga. Šis kūrinys – aliuzija į šv. Kryžiaus Jono veikalą „Kopimas į Karmelio kalną“.

„Šv. Kryžiaus Jono veikalas – viena sudėtingiausių krikščioniškų knygų. O mano knygos pavadinime „papėdė“ atsirado todėl, kad nedrįstu tapatintis su Eliju, kuris ant Karmelio kalno sutriuškino Baalo pranašus. Savąjį nueitą kelią vertinu kukliai, todėl ir parašiau, kad esu dar tik papėdėje“, – į susitikimą Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atvykusiai publikai pasakojo G. Bleizgys.

Gintaras Bleizgys, atvirai pasisakantis prieš snobus ir egzaltuotą literatūrą, knygą „Karmelio kalno papėdėje“, matyt, adresuoja likimo gerokai krestelėtiems žmonėms, gebantiems kiekviename žingsnyje įžvelgti žeidžiančios tikrovės gylį.

„Knygą rašiau netikintiems žmonėms, kad parodyčiau tam tikrą gyvenimo struktūrą, patirtį. Noriu parodyti, kad anapusybė nėra kažkas mistiško – ji šviečiasi pro kiekvieną mūsų buvimo čia akimirką. Laiko tarpelis, kuriame mes esame, yra toks mažytis, kad, galima sakyti, jo net nėra. Aš tarsi rašau jau po mirties, tarsi visai be laiko“, – teigė G. Bleizgys.

Bibliotekoje susirinkę Gintaro Bleizgio kūrybos mėgėjai išgirdo pribloškiančia tikrove alsuojančios poezijos ir prozos bei daugybę nuoširdžių atsivėrimų. Viską teko atmiešti humoro, kad ir juodo, intarpais, nes ne kiekvienam klausytojui yra pakeliama pamąstymų apie mirtį, ligas, kalėjimą įtampa.

„Skaitytojai nemato tų momentų, kai nesu aš toks linksmas ir tvirtas. Nuolankumo mane išmokė ne bažnyčia, o liga. Aš jai esu už tai dėkingas. Jei anksčiau buvai pasiryžęs uždirbti milijoną, tai, kai susergi, imi džiaugtis, kad šiandien gavai atlyginimą. Aš apie ligą (depresiją) kalbu gana atvirai. Depresija, kaip reiškinys, yra lyg dieglys šone. Savo kūryba aš skelbiu gyvenimą, jėgų perteklių. O depresija yra agresija, nukreipta į save patį. Tik kalėjime nesirgau depresija. Nes ten visas gyvenimas yra agresijoje. Jos nereikėjo uždaryti savyje“, – atviravo G. Bleizgys.

Paklaustas, kaip atrasti ramybę, rašytojas išvardijo tradicinius ir netradicinius būdus: „Marškinių lyginimas man yra kaip psichoterapijos seansas. Ir rašymas ramina. Kaip ir dviejų tūkstančių detalių dėlionės dėliojimas. Ir, žinoma, religija“.

Renginyje rašytoją išradingai kalbino ir jo kūrybą skaitė poetas, šiuolaikinės lietuvių literatūros tyrinėtojas Saulius Vasiliauskas. Į pokalbį švelniai įsiterpė Alytaus jaunimo centro dainininkių Gretos Naruševičiūtės ir Gabrielės Lubauskaitės vokalai.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Taip pat skaitykite...