“Sakiau, kad surasiu jam gerus namus ir gerus naujus šeimininkus. Bet po dienos nesugebėjau su juo išsiskirti ir Marlis liko su manimi.”

  • Roberta ir Marlis (1)
  • Roberta ir Marlis (2)
  • Roberta ir Marlis (3)
  • Roberta ir Marlis (4)
  • Roberta ir Marlis (5)
  • Roberta ir Marlis (6)
  • Roberta ir Marlis (7)
  • Roberta ir Marlis (8)
  • Roberta ir Marlis (9)

Šuo yra geriausia, kas gali atsitikti mūsų gyvenime. Taip galiu sakyti ir apie Marli, kuris atsirado visiškai netikėtai. Lygiai prieš metus netekau savo geriausio draugo, auksaspalvio Lordo. Su juo aš užaugau ir supratau, kas yra draugystė tarp šuns ir žmogaus. Buvome neišskiriami. Net nepastebėjau, kaip mes abu užaugome, kaip aš baigiau mokyklą ir pradėjau gyvenimą Kaune, o Lordas liko Palangoje. Laikas yra toks dalykas, kad jo nesustabdysi ir neprašysi palikti tavo draugą dar šalia tavęs. 2016 m. gegužės 14 d. teko Lordą išlydėti į šunų pievą. Buvo siaubingai skaudu matyti jį tokį be jėgų ir liūdną, besikankinantį. Buvau su juo kartu visus mūsų dvylika metų iki paskutinio jo atodūsio. Po jo netekties sau prisiekiau, kad artimiausiu metu neturėsiu šuns, o tuo labiau, kad neturėsiu retriverio, nes niekada nebus tokio kaip jis. Na, bet, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada. Praėjo tik keturi mėnesiai, o namie jau gyvena Marlis. Kartais pagalvoju, kad gyvenimas iš manęs juokiasi, o kartais galvoju, kad čia likimas mus suvedė.

Buvo paprasta rugsėjo dešimta diena, važiavome namo iš Lenkijos, kai draugė parodė “SOS gyvūnų” skelbimą apie dovanojamą vienerių metų auksiuką, kuris nemėgsta vaikų. Tik pamačius skelbimą, atrodo, mano visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Net nepajutau, kaip atsiradau Vilniuje pas Marlį. Na, tada jis buvo Merlin, kuris niekada nebuvo važiavęs mašina. Nebuvo matęs ir laiptų, visko be proto bijojo. Priežastis, kodėl jį atiduoda, – jis nemėgsta vaikų. Na, jei atvirai, netikėjau nei vienu žodžiu, ką man sakė. Svarbiausia buvo jį pasiimti, kad nepapultų pas kokius daugintojus ar į prieglaudą. Sakiau, kad surasiu jam gerus namus ir gerus naujus šeimininkus. Bet po dienos nesugebėjau su juo išsiskirti ir Marlis liko su manimi.

Na, ir prasidėjo mūsų linksmos dienos. Pirmiausia, ką teko padaryti, tai susirasti naują butą, nes šeimininkė nesutiko, kad jame gyventų šuo. Bet čia linksmybės nesibaigė. Pasirodė jo agresija vaikams, žmonėms, šunims. Jis buvo kaip laukinis. Buvo sunku, nes aš visiškai jo nepažinojau, nežinojau, ko galima tikėtis. Bet supratau, kad tai yra mano atsakomybė ir aš negaliu ja atsikratyti, kaip atsikratė senieji jo žmonės. Mažais žingsneliais išmokome nebijoti važiuoti mašina, nebijoti lipti laiptais ar važiuoti liftu. Išmokome bendrauti su kitais šunimis. Ir dar daug ko reikia mokytis. Sunkiausia yra su vaikais ir svetimais žmonėmis. Užtrukome kelis mėnesius, kol prisileidome dėdės sūnų. Dabar tai yra vienintelis vaikas, kurį Marlis prisileidžia. Juokinga kartais, kaip šuo atsirenka žmones, o ypač auksiukas, kuris turėtų būti visų draugas. Todėl niekada neleidžiu jo niekam glostyti, jis pats prieina prie žmogaus, su juo susipažįsta ir tada leidžiasi paglostomas. Net neskaičiuosiu, kiek jis yra suvalgęs pinigų, kiek kartų lankėmės pas veterinarą. Išryškėjo ir dar viena Marlio bėda, dėl kurios jo atsisakė. Marlis gali valgyti tik specialų maistą, kuriame yra mažai baltymų. Bet nepaisant visų jo trūkumų ir bėdų, jis man yra pats geriausias stebuklas, kuris galėjo nutikti gyvenime. Girdžiu daug nuomonių iš aplinkinių, kad atiduočiau jį, kam jis man reikalingas. Bet žinote ką? Jis mane privertė išsilaikyti vairavimo teises, kad galėtume keliauti kartu. Čia yra mano draugas, kurio aš niekada nepaliksiu. Todėl man yra nesuprantama, kaip žmonės atsikrato savo augintiniais. Mes su Marliu kartu jau aštuonis mėnesius, o atrodo, kad jis pas mane nuo pirmų savo dienų.

Parengta bendradarbiaujant su VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.

http://nebrisius.lt/

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Taip pat skaitykite...