„Aišku, kaip ir visi jis turi savo 50 „terorizmo“ atspalvių, bet susikalbame“

  • 1 pagrd
  • 3
  • 5
  • 6
  • 8
  • 10
  • 11
  • 12
  • 13
  • 14
  • 15
  • 16

Vieną dieną supratau, kad namie reikia veiksmo – noriu katino! Svajojau apie didelį Meino meškėno veislės katiną, pradėjau domėtis, koks jų charakteris, gyvenimo būdas, priežiūra. Bet kažkaip akis užkliuvo už belgobių gyvūnų puslapio „Naminukai“ ir supratau, kad veislinis katinas šeimininkus ras, o jei ne, nemanau, kad kas nors juos migdytis ar mes į gatvę, o su beglobiais yra kitaip… Jie jau yra išmesti. Tai kodėl gi nepadarius gero darbo ir nepriglausti mažo niekšo?

Vienas iš naujausių „Naminukų“ skelbimų buvo apie gatvėje rastus ką tik gimusius broliuką ir sesutę. Supratau, kad tas mažas rainas katinas bus mano vaikas! Pasiskambinau, sutarėme susitikti  „apsižiūrėti“ ir įspėjo, kad reikės atlikti kastraciją ir gali būti, kad reikės gludinti apatines iltis, nes jos remiasi į gomurį – blogas sąkandis. Sutikau su viskuo ir nuskubėjau pasiimti katino!

Globėjai pasakojo, kad jis yra nedrąsus ir viską daro taip, kaip daro jo sesė. Bijojo man jį atiduoti, siūlė imti sesutę, nes ji drąsesnė. Tačiau neperkalbėjo – įsidėjau į dėžę tą mažą padarą ir išskubėjau namo.
Nedrąsiai, prisiglaudęs prie žemės apsižvalgė naujuose namuose, parodžiau, kur bus jo kraikas, atliko savo reikalus ir nuo to karto niekur nebuvo „pridirbęs“.
Labai norėjau pavadinti jį Pjer Karden, bet „nelipo“ jam Pjeras, todėl sukau galvą, kokį gi vardą duoti.

Internete radau katinų vardų knygą (pasirodo, tokios egzistuoja) ir šoviau pirmą pasitaikiusią raidę – O.
Ogis! OGIS! Ogienė! Taip, šitas vardas tiko iškart.
Ogis labai greitai apsiprato, miegame kartu, žaidžiame, valgome. Pirmą kartą matau tokį katiną, kuris TIKRAI matosi, kad myli mane! Jis visada nori ateiti, pasiglaustyti, pasitrinti į nosį, „pakalbėti“ su manim. Aišku, kaip ir visi jis turi savo 50 „terorizmo“ atspalvių, bet susikalbame.  Visada ateis, jei kviečiu, visada žadins tik išgirdęs žadintuvą, pasitiks prie durų ir, kol nepaimsiu ant rankų, tol nieko nereikia jam, net valgyti. Turiu grįžusi namo skirti jam dėmėsio ir tik tada ramiai gali eiti valgyt.

Štai tokia ta mano Oginskio istorija!

Parengta bendradarbiaujant su VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.

http://nebrisius.lt/

Fotografė Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Taip pat skaitykite...