„O tada nusprendžiau, kad šunelis mano. Tiesiog mano ir daugiau aš jo niekam neatiduosiu. Puoliau skambinti į prieglaudą ir rugsėjo 18 d. vakarą savanorė atvežė šuniuką iš Utenos.“

  • 1 pagrd
  • DSC_4593
  • DSC_4612
  • DSC_4672
  • DSC_4694
  • DSC_4706
  • DSC_4726
  • DSC_4743
  • DSC_4776
  • DSC_4790
  • DSC_4792
  • DSC_4811
  • DSC_4844
  • DSC_4850
  • DSC_4855

Birželio pabaigoje man paskambino mama ir pasakė, kad į mūsų sodybą Rokantiškėse atklydo šunelis. Pavalgydintas ir paglostytas, išvaromas jis niekaip nesidavė, įsispyrė letenėlėmis į žemę ir visa savo esybe rodė, jog nori pasilikti. Kadangi jau turėjome šunį, kalytę Norą, toiterjerų veislės, antro šuns laikyti neplanavome, o ir šiedu labai riejosi, atklydėlis pririštas nenustojo triukšmavęs. Pasakiau, kad vežtų šuniuką man, paglobosiu, kol atsiras šeimininkai. Šuniukas pasirodė esąs labai mielas ir draugiškas, mokantis keletą komandų, be leidimo nelipantis ant lovos ir besiprašantis į lauką. Buvau tikra, kad kas nors tikrai jo ieško. Veterinarijos gydykloje išaiškėjo, kad šuo nebuvo čipuotas, o veislyno tatuiruotės, esančios ant pilvo, perskaityti nepavyko.

Džeko Raselo terjeras, jaunas, visiškai sveikas (tik letenų pagalvėlės labai nutrintos nuo klajonių) patinas, akivaizdžiai dar visai neseniai turėjo šeiminkus. Net nagai nukirpti! Ėmėmės ieškoti šeimininkų, iškabinome skelbimus Rokantiškių bei Antakalnio rajonuose, skelbėme internete. Tačiau telefonas tylėjo. Savaitė, dvi, mėnuo, nusprendėme ieškoti pamestinukui naujų namų. Šunelis tobulas, nepaisant fakto, kad labai nemėgsta kitų gyvūnų, ypač svetimų šunų. Matyt beklaidžiodamas buvo puolamas ir įgijo tokią baimę bei norą gintis. Norintys jį priglausti atsirado labai greitai. Keturių asmenų šeima – mama, tėtis, du pradinukai – 2016 m. liepos 31 d. atkeliavo į Vilnių net iš Utenos, kad pasiimtų šunelį. Pasirašėme „Gyvūno perdavimo globai“ sutartį, naujieji šeimininkai įsipareigojo globoti, neskriausti, būtinai registruoti ir čipuoti naująjį augintinį. Kelis kartus pakartojau, kad jeigu kažkas būtų netaip, be problemų gali grąžinti šunį man. Popierius pasirašė, padėkojo, atsisveikino ir iškeliavo. Vaikai atrodė laimingi ir tėvai patenkinti.

Atrodytų graži ir laiminga istorijos pabaiga, tačiau… Kelis kartus siunčiau žinutes, klausiau, ar viskas gerai, bet atsakymo nesulaukiau. O rugsėjo mėnesį pažįstama, savanoriaujanti prieglaudose, paskambino ir pasakė, kad mūsų globoto šuniuko nuotrauka yra „Utenos gyvūnų mylėtojų draugijos“ puslapyje. Tiesą pasakius, negalėjau patikėti. Susiradau skelbimą – tikrai tas pats šuo. Skelbimo data – rugpjūčio 3 diena. Bandžiau skambinti jį paėmusiems žmonėms – iš pradžių nekėlė, paskui išjungė telefoną. O tada nusprendžiau, kad šunelis mano. Tiesiog mano ir daugiau aš jo niekam neatiduosiu. Puoliau skambinti į prieglaudą ir rugsėjo 18 d. vakarą savanorė atvežė šuniuką iš Utenos. Mažius atpažino, džiaugėsi ir visai nepyko. Iš pradžių buvo sunku, peštynės su mūsų esamu šuniu, nenoras likti namuose, lojimas, barniai su kaimynais, triukšmas, vėl peštynės… Susitvarkėme.

Šiandien abu mūsų šuniukai sutaria, netgi žaidžia ir miega kartu. Damis (Damien – vardas reiškiantis sielos draugą) puikiai susigyveno su nająja kaimyne, turi savo „kampą“, krūvą žaislų ir visaip, kaip tik gali, džiaugiasi gyvenimu.

Štai tokia ilga, tačiau galų gale laiminga mūsų istorija!

Parengta bendradarbiaujant su VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.

http://nebrisius.lt/

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Foto Elena Rutkauskaitė

Taip pat skaitykite...