“Nemeluosiu, buvo visko, bet šiuo metu esame dvi laimingos moterytės, pagal dabartinį amžių šunų ir žmonių metais netgi beveik vienmetės.”

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10
  • 11
  • Fokse

Mūsų istorija nėra labai ilga, mes kartu dar tik pusantrų metų. Tačiau jau spėjome išgyventi begales akimirkų. Nemeluosiu, buvo visko, bet šiuo metu esame dvi laimingos moterytės, pagal dabartinį amžių šunų ir žmonių metais netgi beveik vienmetės. Viskas prasidėjo labai keistai ir netikėtai. Santykiams krypstant į blogąją pusę buvo sugalvota, kad reikia kažko naujo, kad viskas vėl būtų gerai. Aš visą gyvenimą be galo, be krašto mylėjau šuniukus. Taigi antrą Kalėdų dieną mes jau riedėjome į prieglaudą. Kodėl Kalėdų? Nes Kalėdos tai gerumo metas, tai metas, kai suminkštėja ir taip minkšta širdis. Prieglaudos namelyje pribėgo tokia graži panelė nulinkusiomis ausytėmis, vizgančia uodega ir nedrąsiai glaudėsi šalia. Mažylė buvo 5-6 mėn. amžiaus, atkeliavusi į Vilnių iš Mažeikių karantinavimo tarnybos, o kur buvo prieš tai ir kas dėjosi svarbiausiu jos gyvenimo etapu, taip ir liko nežinia. Mažylės vardas buvo Foksė, toks ir liko, nes labai tiko.

Pirmomis dienomis ji bijojo absoliučiai visko. Automobilių, žmonių, garsų, staigių judesių, šunų, net nejudančių tamsių objektų lauke. Apie draugavimą su kitais gyvūnais nebuvo net minties. Baisu baisu baisu. Teko viską rodyti, aiškinti ir mokyti, kad pasaulis nėra toks baisus ir niekas nieko blogo nenori. Priešingai, pasaulis gražus ir draugiškas! Nepaisant visų sunkumų, ji buvo mano laimės spindulėlis, kurį temdė vyras, kirmijantis prie televizoriaus. Taigi susirinkome daiktus ir abi pradėjome naują ir laimingą gyvenimą. Niekada nepamiršiu jos žvilgsnio man nešant daiktus iš namų. Stovi nejudėdama mergytė, pabrukusi uodegą, akys plačios, ausys stačios ir žiūri, nenuleisdama žvilgsnio. Atrodo, tik ir prašo: nepalik manęs čia! Ir negalėčiau palikti, ir nepalikau. Dėl tokios patirties ji tapo ypač atsargi su vyrais, visus pasitikdavo urgzdama, jiems priėjus arčiau ar ištiesus ranką į mane, puldavo ginti ir kąsdavo visiems. Bet mažais žingsneliais mes taisėme šį požiūrį. Dar daug vietos tobulėti, bet dabar jau visi vyrai gali ramiai pro mus praeiti ir niekas į juos nekreips dėmesio. Taip pat ilgainiui supratau, kad turbūt ji gyveno su močiute, kuri turėjo lazdą ir, matyt, naudojo ją ne visai pagal paskirtį. Nemėgstame močiučių, ypač su lazda. Bet ir šiuo klausimu dirbame, tai galiausiai nebejausime pykčio jokiems šios žemės sutvėrimams ir galėsime su visais bendrauti gražiai, kol ir jie su mumis elgsis taip pat.

O iki tol galime pasigirti dabartiniais laimėjimais ir kiek mes visko išmokome, kaip gražiai elgiamės ir koks begalinis potencialas slypi tokiame mažame sutvėrime. Taigi mokame komandas: gulk, sėsk, spjauk (tai labai pravartu, kai paima ką nors lauke) ir dar daug daug visko! Keliaujame po Lietuvą, lankomės kavinėse ir labai puikiai elgiamės didžiąją laiko dalį. Nes juk neįdomu gyventi be kelių nesklandumų šen bei ten. Linkiu visiems atrasti tokį stiprų ryšį su savo augintiniu ir taip nuostabiai gyventi, kaip gyvename mes.

Parengta bendradarbiaujant su VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.

http://nebrisius.lt/

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Foto Gintarė Urbaitė

Taip pat skaitykite...