“Su Tika jos ir geriausios draugės, ir sesės. Kartu žaidžia, valgo, miega, gina ir užstoja vieną kitą.”

  • FB_Tika_ir_Tija-7825
  • FB_Tika_ir_Tija-7877
  • FB_Tika_ir_Tija-7883
  • FB_Tika_ir_Tija-7908
  • FB_Tika_ir_Tija-7917
  • FB_Tika_ir_Tija-7940
  • FB_Tika_ir_Tija-7961
  • FB_Tika_ir_Tija-8003
  • FB_Tika_ir_Tija-8032
  • FB_Tika_ir_Tija-8040
  • FB_Tika_ir_Tija-8055
  • FB_Tika_ir_Tija-8087
  • FB_Tika_ir_Tija-8111
  • FB_Tika_ir_Tija-8116
  • FB_Tika_ir_Tija-8127
  • FB_Tika_ir_Tija-8139
  • FB_Tika_ir_Tija-8147
  • FB_Tika_ir_Tija-8160
  • FB_Tika_ir_Tija-8192
  • FB_Tika_ir_Tija-8213

Man šuo – tai ne TIK šuo, tai šeimos dalis bei geriausias draugas.

Nuo pat mažens mane supo augintiniai ir beveik visuomet bent vienas šunelis būdavo šalia, kol nepalikau tėvų namų. Kurį laiką tekdavo pasidžiaugti šuniukais tik aplankius tėvus, o išvykus gyventi į Vilnių suretėjo ir apsilankymai. Po truputį pradėjau svajoti apie savo šuniuką. Pagrindinis reikalavimas buvo, kad tai būtų šuniukas iš prieglaudos. Nevažinėjau po prieglaudas ieškodama to tinkamo, tiesiog Facebooke viena iš prieglaudų pasidalino skelbimu, kad dovanojama maža šunytė Tika. Jai tada tebuvo 2 mėnesiai, buvo įkeltas jos filmukas, kur ji buvo mažesnė už šlepetę, bandė loti, tačiau išėjo tik paukščiuko cypsėjimas. Ji iškart mane sužavėjo. Važiavau į Kauną jos pasiimti iš laikinos globėjos. Klausiau jos istorijos, bet man tegalėjo papasakoti, kad ją rado kažkokioje daržinėje… Baisu buvo įsivaizduoti, ką tokia mažutė ten darė du mėnesius.

Dabar Tikai 1,5 metų. Tika labai praturtino ir pagyvino namus, atnešė daug džiaugsmo ir gerų emocijų. Nuo pat pirmos dienos ji visuomet būdavo ir yra šalia, mes su ja visur – ir pas tėvus, ir pas draugus, į sodybas, kavines, miestą, ji net su irklente kartu plaukioja. Tika labai guvi, judri, linksma, miela ir mėgstanti išdaigas. Kol augo, buvo visko: duris, knygas, magnetukus pagraužė, naujus batus, ko tik nesurasdavo. Tad visi daiktai greitai rasdavo savo vietas. Ir jos dėl to niekada nekaltinau – aš pati kalta, kad ne vietoje palikau.

Kadangi Tika labai liūdėdavo, kai išeidavau į darbą, vis pagalvodavau, kad būtų smagu, jei būtų dar vienas šuniukas, tačiau šią mintį atidėjau, kol bus didesni namai. Vietos kol kas daugiau neatsirado, namai tie patys, bet dar vienas šuniukas jau kartu su mumis. Tai atsitiko visai netikėtai ir neplanuotai. Vieną dieną pažįstama atsiuntė nuorodą, kad yra ieškomi namai likimo nuskriaustam šuniukui, ir parašė, kad tas šuniukas atrodo kaip Tikos sesė, ir net vardas labai panašus – Tija. Supratau, kad tai turbūt likimas. Buvo baisu, ar Tika ir Tija priims vieną kitą, bet dar tą pačią dieną susitarėme su laikina globėja, kad susitiksime lauke ir pažiūrėsime, ar šuniukai sutartų tarpusavyje. Viskas praėjo puikiai.

Prėjusių metų spalio 2 d. Tija iškeliavo į savo naujus namus.  Tijai 3 metai, o išgyvenusi ji jau tikrai nemažai. Kaip pasakojo globėja, primą kartą prieglaudoje ji atsirado, kai jai buvo daugiau nei metai. Ji kartu su savo mama gyveno kažkur kaime, pririšta prie būdos pas žmones, kurie mėgo išgerti ir nesirūpino šuniukais. Geras kaimynas vis pamaitindavo šuniukus, bet artėjant žiemai nutarė susisiekti su prieglauda. Tijos mama gana greitai rado naujus namus, tačiau Tijai teko palaukti. Po kiek laiko atsirado šeimininkai jai, ir, kaip sakė globėja, atrodė, kad viskas bus gerai, tačiau po pusmečio ją grąžino atgal, sakydami, kad tai destruktyvus šuo. Aš iki šiol nesuprantu, kur jie matė tą destruktyvumą, nes Tija yra labai gera, meili ir draugiška. Jai reikia labai daug dėmesio, bet tai normalu, žinant, kiek jai teko išgyventi. Tiek globėja, tiek aš įtariame, kad ji buvo skriaudžiama, nes pradžioje bijodavo bet kokio judesio, bet kokio žodžio. Su Tika ji jautėsi labai gerai nuo pat pirmų dienų, tačiau atrodydavo, jog bijo bet kokio savo veiksmo, norėjo viską padaryti gerai. Pirmomis dienomis bijojo įlipti į lovą, nesuprato, kad, jai tikrai galima, atrodė, kad ji miegodavo net nejudėdama, kad tik jos neišvarytų. Normaliai valgyti irgi nemokėjo, surydavo viską per porą sekundžių, bet tai irgi suprantama, nes buvo labai sulysus, ir, matyt, ne visada gaudavo valgyti pas tuos ankstesnius „šeimininkus“. Teko nemažai dirbti, kad ji įsitikintų ir suprastų, jog čia bus visuomet mylima. Dabar jau viskas praeityje, ji jaučiasi drąsiai, valgo normaliu tempu, su Tika jos ir geriausios draugės, ir sesės. Kartu žaidžia, valgo, miega, gina ir užstoja viena kitą. Dabar jau mes visur kartu ne tik su Tika, bet ir su Tija. Jos abi yra draugiškos ir sutaria su visais – tiek žmonėmis, tiek gyvūnais. Abi mėgsta lakstyti lauke, žaisti kamuoliuku, gaudyti viena kitą. Mes visos sutariame kuo puikiausiai ir aš labai laiminga, kad, nors ir neplanuotai, bet Tija atsirado mūsų gyvenime!

Parengta bendradarbiaujant su VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.

http://nebrisius.lt/

Foto Vilija Graužinytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Taip pat skaitykite...