„Vos ją išėmusi iš narvo, pajutau ryšį, tarsi kas sakytų: ji skirta tau.“

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10
  • 11
  • 12

Viskas prasidėjo maždaug prieš vienerius metus. Esu gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ savanorė, iš čia ir atkeliavo šis šuniukas. Tą dieną prisimenu, tarsi ji būtų įvykusi vakar.  Atsikėlusi  ankstyvą šeštadienio rytą, nuvykau į mūsų mylimą prieglaudą, kurioje tuo metu vyko kalėdinė talka. Kaip visada pirmiausia privalau apeiti visus kačiukus, šuniukus ir pasisveikinimti. Vos užėjus į vieną iš kambarių, mano akis užkliudė narvelis, kuriame iš pirmo žvilgsnio atrodė, lyg nieko ir nėra, tačiau pažvelgus giliau, mažučiame guolyje slėpėsi dar mažesnis bailus šuniukas. Buvau jau pratusi prie tokių vaizdų, tačiau šis griebė už širdies stipriau. Truputuką pasižvalgiusi kibau į darbus, kol nesutrukdė viena iš savanorių, kuri bandė mažylę išvesti, tačiau ši nesileido ir atrodė šiek tiek pikta. Širdis liepė bandyti, tad sukaupusi visą drąsą pasistengiau ją išimti – juk jau tekę patirti įkandimų, kuo šis gali būti blogesnis? Vos ją išėmusi iš narvo, pajutau ryšį, tarsi kas sakytų: ji skirta tau.

Nuo tos akimirkos, mus siejo nepaprastas ryšys, didžiąją dalį laiko aš vis ėjau pas ją, o ji mane vos pamačiusi tapdavo laiminga. Širdis neleido jos ten palikti, tad susitarusi su įgaliota savanore „skambinau visais varpais“ šeimynai, kad tik leistų bent laikinai ją ištraukti iš to siaubą varančio narvelio. Aišku, tėvai, manydami, kad atsiras tikrieji šeimininkai, leido ją pasiimti. Vos mama su sese atvyko ir pamatė tą bailiukę, jų pačių širdys neatlaikė ir įsimylėjo. Viską sutvarkiusi išleidau jas namo, o pati likau dar padėti prieglaudoje. Netrukus grįžau ir aš. Na, ir ką gi radau? Mergytei buvo toks stresas, taip manęs ieškojo, kad mama į lovą turėjo duoti jai mano rūbų, kad ši nusiramintų. Vos mane pamatė, jos akytės nušvito ir snukelis buvo pilnas laimės.

Turbūt kyla klausimas, kodėl gi Braškė? Ogi reikėjo laikino vardo, kol atsiras šeimininkai, tad sesė pavadino ją Braške ir šis vardas prilipo. Laukėme mėnesį, du, visur skelbėme, tačiau jokių žinių. Atėjus laikui buvo gaila ją grąžinti į narvą, tad pasilikome sau. Braškutė yra nuostabaus charakterio šuo. Ji labai paklusni, miela, draugiška tiek žmonių, tiek kitų augintinių atžvilgiu. Tačiau yra patyrusi traumą, dėl kurios vyrai jai didžiausi priešai. Žaisliukai visai nedomina, juk kam jie, kai turime tiek draugų, su kuriais galime dūkti! Labiausiai nudžiugino jos paklusnumas – lauke nebėga nuo manęs. Aišku, mieste nevedžioju palaidos, tačiau buvo atvejų, kai ji išsinėrė iš pavadžio, tačiau vos pašaukus vardu, atstriksėjo pas mane. Ji man gyvenime yra tarsi vaikas, kuriuo reikia rūpintis, mylėti ir, žinoma, saugoti. 

Parengta bendradarbiaujant su VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.

http://nebrisius.lt/

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Gintarė Urbaitė

Taip pat skaitykite...