Dailininkė Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė: „Prie kuriamo darbo menininkas turi eiti kaip į bažnyčią“

  • Dailininkė E.K. Kriaučiūnaitė
  • Dailininkei skambėjo „Argentinietiškas tango“
  • Grafikę sveikino Varėnos rajono savivaldybės vadovai, kultūros darbuotojai.
  • Menininkę sveikina Varėnos rajono savivaldybės direktorius Alvydas Verbickas, kurio iniciatyva ir buvo surengta ši paroda.
  • Menotyrininkas K.Gylys ir dailininkė E.k. Kriaučiūnaitė
  • t
  • t3
  • t7
  • t8
  • Žodį tarė ir grafikės vyras, menotyrininkas Kazimieras Gylys.

Birželio 2-ąją Varėnos kultūros centro parodų salėje atidaryta garsios dailininkės, grafikės Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės rankų darbo popieriaus meno darbų paroda „(Ne) įvardintas laikas“. Menininkė sako nebijanti eksperimentuoti, nebijanti naudoti „šiuolaikines spaudos galimybes ir meninės kalbos polifoniškumą“. Parodoje eksponuojami darbai iš įvairių kūrybos laikotarpių. Visus juos „vienija noras siekti darnos, teigti gyvenimo džiaugsmą“.

„Gimiau Argentinoje, Buenos Aires mieste, į kurį kadaise mano tėvus nubogino gyvenimas“, – žvelgdama į ką tik sukabintus paveikslus, kažkaip ypatingai šypsodamasi sako žinoma grafikė. Ir čia pat prisimena vaikystę, pirmuosius savo piešinius San Bernardo parapijinėje mokykloje, svajones ir… tą keistą sapną, kuriame būsimoji menininkė pateko į kitą – ilgą, šaltą, suspaustą erdvę…

Kas sakė, kad nėra nuojautos? Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė, sulaukusi 14-os metų, su tėvais buvo priversta tai suprasti.

Laiką, kada Elvyra pateko į, jos žodžiais tariant, „sovietinį realizmą“, būsimoji kūrėja vadino tremtimi. Šeimai apsigyvenus Šakių rajone, mergaitei stigo šilumos, draugų ir ispanų kalbos. Asfalto vaikas, stengdamasis išvengti purvino kelio, į mokyklą eidavo per laukus. Kad nebūtų taip baisu, mergaitė visą kelią dainuodavo ispaniškai. Ir tada keisti gyvenimą padėjo pranašingasis sapnas. Ji prisiminė, jog vidinis balsas tada ragino gerai atsispirti ir ištrukti iš tunelio… Elvyra išvažiavo į Kauną, kur tęsė mokslus, kur ją supo kitoks kultūrinis gyvenimas, kitokie žmonės. Siekti svajonės tapo kur kas paprasčiau. Vėliau, baigusi Vilniaus dailės institutą, mergina pasirinko grafikės kelią.

O kaip su meile Ispanijai? „Kiek daug reikėjo laiko, kad pasijusčiau lietuve… Aš – Argentinos lietuvė. Myliu abi šalis“, – sako E.K. Kriaučiūnaitė, jau surengusi apie 40 personalinių parodų (pirmąją – 1982 metais).

Teiraujuosi, kaip gimsta jos, išbandžiusios įvairias technikas, darbai. „Aš esu chaotiška, – neslepia dailininkė – bandau save suvesti į tvarką, į harmoniją per kūrybą. Ten yra chaosas, bet nėra destrukcijos“. Ieškojimų kelias yra sudėtingas, be juodo nebūna ir balto… Bet prie kuriamo darbo menininkas, pasak E.K. Kriaučiūnaitės, turi eiti kaip į bažnyčią… Kūrinys turi gimti harmoningas, dovanoti ne sunkumą, o lengvumą kiekvienam į jį žvelgiančiam.

Dailininkė, žiūrėdama į darbus, atvežtus Varėnos krašto gyventojams ir svečiams, prisiminė jos kūryboje 1994 metais įvykusius lemiamus pokyčius. Tuomet ji lankėsi mylimojoje Argentinoje pas dailininką Ricardo Crivelli. Jis Elvyrai atskleidė rankų darbo popieriaus technologines bei kūrybines galimybes. Nuo to meto popieriaus gamyba tiesiog pakerėjo menininkę. Ji sako supratusi, kad „popierius gali talpinti savyje atmintį ir energiją, visas pasaulio realijas – nuo žiedlapių, augalų fragmentų, objektų detalių iki simbolinių ženklų.“ Išnaudodama popieriaus išraiškingumą, grafikė savo kompozicijas papildo autoriniais atspaudais, koliažais, reljefais ir spalvų sąskambiais.

Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė džiaugėsi savo patirtį galinti perduoti ne tik Lietuvos dailininkams, bet ir visiems, kurie domisi šia iš esmės archaiška technika.

Tekstas ir nuotraukos Gražinos Dagytės

 

Taip pat skaitykite...