„Labai juos myliu, jie, kai nebeturiu jėgų ir kantrybės, kai noriu pailsėti, geriausia mano terapija – tereikia apsikabinti.“

  • 1
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10
  • 11
  • 12
  • DSC_0154
  • DSC_0837
  • DSC_1194
  • DSC_1596
  • DSC_2235
  • DSC_2575

Visą savo gyvenimą norėjau šuns. Tai man buvo lyg stebuklas. Prašydavau tėvų, kad nupirktų, parneštų namo šunelį, tačiau tokios kalbos būdavo it koks streikas numalšinamos vienu sakiniu: „Šuns bute neauginsim!“. Vos tik pamatydavau šunį – ar reklamoje, ar vedžiojamą – vėl prašydavau. Tėvai matydavo, kad pirmas dalykas, kurį padarau kaime, tai ne su visais pasisveikinu ar sėdu prie vaišių stalo, o lekiu pas šunis, juos pavedžioju, apkuopiu, pamaitinu. Tėvai kiekvieną kartą paklausę, apie ką naršau internete, išgirsdavo: šunis. Tikriausiai mano begalinė kantrybė, noras, darbas parodė tėvams, kad jie niekur nedings ir turės į namus įsileisti dar vieną gyventoją. Žinoma, supratau, kad mano pirmasis šuo bus iš prieglaudos, nes labai norėjau mišrūno – unikalaus, vienintelio tokio pasaulyje, be to, jau domėjausi beglobių problema Lietuvoje. Gavusi leidimą kone miriau iš laimės, kasdien peržiūrėdavau prieglaudų internetinius puslapius ir juose esančius naujokus, seilę varvindavau, vartydama didelių, aktyvių šunų albumus, nes tik tokį šalia savęs įsivaizdavau. Vieną vakarą nusprendžiau parodyti „nuseilėtus“ šunis šeimai, todėl kitų nuotraukas labai greitai perjungdavau, bet tėtis mane sustabdė ir liepė dar kartą parodyti vieno šuns nuotrauką: „Imam šitą, žiūrėk, kokia graži“. Nesupratau, kaip čia tokį mažiuką, vos trisdešimt centimetrų nuo žemės pakilusį spirgutį imsime… Na, bet jau geriau žvirblis rankoje, todėl sutikau nuvažiuoti su ja susipažinti. Paskambinome „Panevėžio gyvūnų globos draugijos“ vadovei ir jau po valandos stovėjome prie voljero. Jame buvo gal 7 jauni šuniukai ir viena suaugusi šunytė vardu Čita. Ji visa susigūžusi, aplipusi pjuvenomis savo bailiu žvilgsniu žiūrėjo į mus iš paties tolimiausio voljero kampo, bet manęs tai neišgąsdino. Pamačiau ją ir viskas mano galvoje pasikeitė. Vadovė norėjo aprodyti ir kitus šunis, bet aš tą spirgutę jau laikiau savo glėbyje ir nebenorėjau paleisti. Jokie dideli ir žaismingi šunėkai manęs nebedomino. Rodėsi, kad tokio mažiuko ir norėjau, tokio, kuriam reikėtų manęs, kad atgautų pasitikėjimą žmogumi ir vėl išmoktų džiaugtis gyvenimu.

Žinoma, nebuvo lengva – ji visko bijojo, šunis aplenkdavo ratais, nė vieno garso ramiai nepraleisdavo, net teko „paragauti“ jos dantukų, nes labai saugojo maistą. Nežinia, kas jai nutiko prieš patenkant pas mane. Aišku tik viena – patirti teko daug. Čita be vienos akytės, ji labai nemėgsta vaikų, pradeda drebėti, jei mano, kad pasielgė netinkamai. Šią vasarą, kai visiškai nebenorėjo vaikščioti, teko ištirti ir išsiaiškinti, kad ji buvo ar labai sumušta, ar nutrenkta, ar numesta ir nebuvo gydyta. Galinių kojų kaulai nėra gerai suaugę, sąnariai ne tokie, kokie turėtų būti, ir senstant tai pradeda labai jaustis. Dėl to teko įsigyti vėžimėlį jai vežioti. Kiti juokiasi, o man svarbiausia, kad ji visada būtų su manimi, nesvarbu, kur bekeliautume.

Nepaisant visų jos, kaip kam nors gali pasirodyti, minusų, Čita – nuostabus šuo. Nieko niekada namie nesugraužė, labai myli mane, priima visus globotinius į namus be skandalų, noriai keliauja automobiliu, labai mėgsta mišką, niekada nežadina ryte, niekada nekelia triukšmo ir visada prajuokina kalbėdama per miegus. Kai ją pasiėmėme, man buvo 15 metų, kartu jau esame beveik 5 metus ir tie metai buvo nepakartojami. Tik dėl Čitos tapau tokia, kokia dabar esu. Tik dėl jos susiradau nuostabių bendraminčių, taip pat pamišusių dėl šunų ar kitų gyvūnų. Tik dėl jos man užteko kantrybės įstoti į veterinarinę mediciną. Tik dėl jos turiu tokį didelį žinių bagažą apie šunų dresūrą, elgseną ir sveikatą. Per tuos penkerius metus apkeliavome labai daug Lietuvos kampelių: išvaikščiojome visą Neringą, Vilnių, Rokiškį, Zarasus, Pasvalį ir dar daug kitų miestų. Keliose kavinėse Čita yra kartu gėrusi kavą, jau ir suskaičiuoti neišeitų – visi draugai žino, jog į susitikimą ateisiu su ja.  Žodžiu, nuo tos dienos, kai pasiėmiau ją iš to voljero į glėbį, tapome neišskiriamomis draugėmis, kurios padeda viena kitai įveikti baimes, išmokti ir pamatyti daug dalykų.

Per tą laiką teko priglausti dar du gyvūnus – triušius Snaigę ir Vilčių. Snaigę išvažiuodami į užsienį žmonės prižiūrėti paliko senyvo amžiaus tėvui, kuris augino katiną. Šis nebuvo nusiteikęs gražiai naujos gyventojos atžvilgiu, ją nuolat terorizavo, todėl ji visą laiką turėjo praleisti narve, kad nieko blogo neatsitiktų. Taigi senjoras nusprendė surasti jai naujus namus. Labai džiaugiuosi, kad būtent mes ją paėmėme, nes šios triušės charakteris pasakiškas. Ji labai meili ir moka pasiprašyti dar paglostymų tiesiog kišdama savo snukelį po ranka. Netgi dabar, kai jau turėtų būti vadinama senole, Snaigė yra tikra energijos bomba, kai nori, gali užšokti bet kur, lėkti bet kokiu greičiu. Vilčius yra visiška priešingybė (kartais juokauju, kad jie kaip In ir Jang) – jis lėtas, kerėpliškas, vos pašokantis nuo žemės kamuoliukas. Jį teko kaime išgelbėti nuo mirties, kai buvo išmestas kaip jau miręs jauniklis. Reikėjo pirštu grūsti morkų tyrę į burnytę, kad tik gautų maisto medžiagų ir energijos. Kai tos pačios dienos vakare beduodant maistą jam užteko energijos man įkasti, buvau laimingiausia žemėje, nes atsirado viltis, kad gyvens, todėl ir gavo vardą nuo šio žodžio. Ir gyvena Vilčius jau ketvirtus metus su mumis. Labai juos myliu, jie, kai nebeturiu jėgų ir kantrybės, kai noriu pailsėti, geriausia mano terapija – tereikia apsikabinti.

Kaip ir minėjau, pradėjau studijuoti, todėl teko persikelti į Kauną. Rugpjūtį, prieš prasidedant studijoms, susiradome su vaikinu butą, kuriame leidžiama turėti augintinius, nes abu labai mylime gyvūnus ir norėjome turėti katiną. Tik kad jis atsiras taip greitai, tikrai neplanavome. Jį radau sergantį, užtraiškanojusiomis akimis, užsikimšusia nosimi. Tiksliau, man sėdint kieme, jis iš niekur užšoko ant peties. Kaip būdamas tokios būklės sugebėjo tai padaryti, taip ir liktų mįslė, jei dabar nežinotume jo charakterio. Su Matu pasitarę nusprendėme, kad palikti jo negalime, nes numirs. Parsivežėme namo, gydėme ir jau po savaitės jis vaikščiojo sveikas kaip ridikas. Ką ten vaikščiojo – naikino viską, kas pasitaikydavo jo kelyje, o kas nepasitaikydavo, pats susirasdavo. Rapolas (tokį vardą jam davėme) greitai tapo mūsų namų siela. Jis labai smalsus, viską nori sužinoti, pamatyti, visko nori paragauti, visur nori užlipti, jo visur pilna. Rapolas turi ne tik daug energijos, bet ir labai didelę širdutę. Jis mūsų geriausias draugas, guodėjas, be to, padeda laikiniems globotiniams geriau įsivažiuoti į mūsų namų ritmą, paskatina juos bučiniais, murkimu.

Netrukus po Rapolo atsiradimo už akių užkliuvo VšĮ „Vyšnių sodas“ skelbimas, kad rastas gatvėje niekam nereikalingas, su akimis turintis bėdų kačiukas Ryžiukas ieško laikinos globos. Parašiau skelbimo autorei Monikai ir jis iš Vilniaus atvažiavo pas mus į globą Kaune. Su tokiu ligoniu teko susidurti pirmą kartą – vietoje akių buvo lyg įstatyti akmenėliai. Jis nieko nematė ir vilties, kad praregės, nebuvo. Kad ir kokia liūdna buvo jo situacija, jis visiškai dėl to, atrodo, nesijaudino, neleido to daryti ir mums. Nuo pat pirmos minutės norėjo dūkti su Rapolu ir Čita, murkti, valgyti, sekioti mus iš paskos ir gauti labai daug dėmesio. Laikui bėgant tiek prisirišome prie šio murklio, kad laikina globa virto namais iki gyvenimo galo. Prisipažinsiu, labai Pablo išlepinau… Vadinu jį mamyčiuku, nes be manęs jis nė žingsnio – visas mano dėmesys ir laisvas laikas turi būti skirtas jam, po žaidimų visada atbėga garsiai murkdamas pasiprašyti paglostymų, sekioja visur, net į vonią kartu prašosi. Pablo labai gudrus katinas, greitai atsimena naujus atsiradusius daiktus, visko išmoksta iš Rapolo ar bent jau bando neatsilikti nuo jo. Visi, kam tenka su juo susipažinti (o susipažinti Pablo reikalauja įkyriai lįsdamas), perklausia kelis kartus, ar jis TIKRAI aklas, nes iš elgesio visiškai neįmanoma pasakyti ir mes patys tai pamirštame.

Esame labai laimingi, kad turime tokį būrį draugų. Kai tiek gyvūnų, tiesiog neįmanoma būti liūdnam ar jaustis vienišam, nes garsus murkimas, beprotiški žaidimai ar pasivaikščiojimas iš karto praskaidrina dieną. Tiek, kiek kartu patiriame, kiek teigiamų jausmų jie mums suteikia kasdien, tiesiog neįmanoma perteikti nei raštu, nei žodžiu. Aišku, būna, kad pavargstame – augintinis yra ir didelė atsakomybė. Ypač sunku, kai jie suserga, kai tenka matyti, kaip sensta Čita, todėl stengiamės kuo geriau rūpintis jais visais, nes norime, kad jie kuo ilgiau būtų šalia. Juk jie nėra tiesiog gyvūnai, jie visi mano gyvenimo dalis, be kurios neįsivaizduoju savęs. Kai žmonės klausia, kam mums tiek gyvūnų (nors mums neatrodo daug, todėl kartas nuo karto apsigyvena globotinių), visada atsakau, kad tai tiesiog atrodo teisinga ir kažkokio kito paaiškinimo tam neturiu. Kitaip tiesiog nemoku.

Parengta bendradarbiaujant su VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.

http://nebrisius.lt/

Fotografas Vytautas Stirbys

Triušių nuotraukos iš asmeninio archyvo

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Taip pat skaitykite...