Didysis ketvirtadienis: gavėnios slenkstis Velykų link

5c8097f442739763265f7b58a868b81d8d2321e3_article_scale

Balandžio 16-ąją švęsime Kristaus prisikėlimo šventę – Velykas. Paskutinė savaitė iki jų vadinama Didžiąja arba Šventąja, nes šiomis dienomis prisimenami svarbiausi Kristaus gyvenimo kulminacijos įvykiai. Tikslas, dėl kurio Jis gyveno tarp mūsų.

Didžiojo Ketvirtadienio ryto Mišios, dar vadinamos Krizmos Mišiomis, užbaigia gavėnią ir įveda į velykinį tridienį. Šiandien vakare visi liturginiai simboliai ir tekstai bylos apie Kristaus bendruomenės DNR. Tarsi iš anksto leis paragauti vaisių, kuriuos subrandins vėlesni įvykiai Golgotoje. Apie tai plačiau pasakoja liturgijos specialistas kunigas Artūras Kazlauskas.

Paskutinės gavėnios dienos liturgija

Vyskupo su savo presbiteratu – kunigais – koncelebruojamose Krizmos Mišiose, kuriose parengiama šventoji Krizma ir palaiminami Katechumenų (kandidatų į krikščionis) ir Ligonių aliejai, išreiškiama kunigų bendrystė su savo vyskupu vienintelėje Kristaus kunigystėje ir tarnystėje.

Kunigai su vyskupu susirenka į šias Mišias iš įvairių vyskupijos vietų, parodydami, jog yra vyskupo liudytojai ir bendradarbiai paruošiant Krizmą, panašiai kaip yra jo pagalbininkai ir patarėjai kasdienos tarnystėje. Kadangi vakare švenčiamose Viešpaties Vakarienės Mišiose bus atmenamas ir Kunigystės įsteigimas, tarnaujančiosios kunigystės dalyviai atnaujina savo bandrystę su Vyskupu ir įšventinimu prisiimtąsias tarnystes. Drauge šioje iškilmėje yra kviečiama dalyvauti visa tikinčioji liaudis ir vienytis su savo ganytojais Komunija.

Nuotaukos autorius Dainius Tunkūnas

Tradiciškai Krizmos Mišios švenčiamos Didžiosios savaitės ketvirtadienio ryte. Tačiau jei tą dieną kunigams ir liaudžiai sunku susiburti su vyskupu, šias apeigas galima nukelti į kitą dieną, esančią arti Velykų datos. Nauja Krizma ir katechumenų aliejus naudojamas Velyknaktį švenčiant įkrikščioninimo sakramentus.

Nuotaukos autorius Dainius Tunkūnas

Atsižvelgiant į šių Mišių svarbą vyskupijos gyvenime, jos turi būti švenčiamos vieną kartą katedroje ar dėl pastoracinių priežasčių kitoje, reikšmingoje, bažnyčioje.

Labai prasminga, kad šventieji aliejai būtų priimami parapijos bendruomenės prieš Viešpaties vakarienės Mišias aba kitu tinkamu laiku. Taip esame mokomi patepimo šventaisiais aliejais ir Krizma praktikos ir jos padarinių krikščioniškajame gyvenime.

Didžiojo Velykų tridienio liturgija

Didžiausius žmonių atpirkimo slėpinius Bažnyčia kasmet švenčia nuo Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišių iki Prisikėlimo sekmadienio Vakarinės. Šis laikas tinkamai vadinamas „Nukryžiuoto, palaidoto ir prisikėlusio Kristaus tridieniu”. Jis vadinamas „Velykų tridieniu”, nes tuomet sudabartinamas ir įgyvendinamas Velykų slėpinys, tai yra Viešpaties perėjimas iš šio pasaulio pas Tėvą. Švęsdama šį slėpinį liturginiais ir sakramentiniais ženklais Bažnyčia vidujai vienijasi su savo Sužadėtiniu Kristumi.

Per pirmąsias dvi Tridienio dienas tęsiamas šventas Velykų pasninkas, kurio metu pagal pirminę tradiciją Bažnyčia pasninkauja, nes „iš jos atimtas Sužadėtinis”. Didįjį penktadienį visur dera laikytis pasninko ir abstinencijos; rekomenduojama pratęsti pasninką ir Didįjį šeštadienį, kad Bažnyčia pakilia ir atvira dvasia ateitų į Prisikėlimo sekmadienio džiaugsmus.

Rekomenduojama bendruomeniškai švęsti Didžiojo penktadienio bei Didžiojo šeštadienio Valandų liturgijos Aušrinę ir Rytmetinę valandas. Tiktų, kad šios liturgijos šventimui katedroje vadovautų vyskupas, kiek tai įmanoma, dalyvaujant kunigams, diakonams ir tikintiesiems. Ši liturgija, anksčiau vadinta SutemųTenebrae, turi užimti deramą vietą tikinčiųjų maldingume ir padėti maldingai apmąstyti Viešpaties kančią, mirtį ir palaidojimą, laukiant, kol bus paskelbtas jo prisikėlimas.

Pageidautina, kad mažos vienuolinės bendruomenės, tiek dvasininkų, tiek pasauliečių, taip pat kitos pasauliečių bendruomenės dalyvautų Velykų tridienio šventime didesnėse bažnyčiose.

Ten, kur neįmanoma suburti pakankamai dalyvių, ministrantų ir giedotojų, Velykų tridienio apeigos nešvęstinos; tada tikintieji tegu susiburia kokioje nors didesnėje bažnyčioje.

Tada, kai keletas mažų parapijų yra patikėtos vienam kunigui, jų tikintiesiems irgi derėtų, jei tai įmanoma, burtis pagrindinėje bažnyčioje ir ten dalyvauti apeigose.

Tačiau jei klebonas aptarnauja dvi ar kelias parapijas, kuriose pakankamai daug tikinčiųjų, kurie galėtų dalyvauti ir įmanu reikiamai parengti iškilmingas apeigas, klebonui leidžiama, laikantis kiekvienu atveju numatytų normų, pakartoti Velykų tridienio apeigas.

Viešpaties vakarienės mišių liturgija – Didžiojo velykų tridienio pradžia

„Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišių šventimu Bažnyčia pradeda Velykų tridienį ir primena Paskutinę vakarienę, kurios metu Viešpats Jėzus, tą naktį, kai buvo išduotas, parodydamas meilę saviesiems pasaulyje, paaukojo Dievui Tėvui savo kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalais ir davė juos apaštalams priimti, taip pat įsakė jiems ir jų kunigystės įpėdiniams juos aukoti”.

Visas dėmesys skiriamas tose šventosiose Mišiose iškiliai minimiems slėpiniams: Eucharistijos ir kunigystės įsteigimui, taip pat Viešpaties duotam broliškos artimo meilės įsakymui.

Prieš šventimą tabernakulis turi būti visiškai tuščias. Duona tikinčiųjų Komunijai konsekruojamos per tą pačią Eucharistiją. Konsekruotina tiek duonos, kad pakaktų ir rytojaus Komunijai.

EPA nuotrauka

Švenčiausiojo Sakramento saugojimui parengiama koplyčia, kuri papuošiama taip, kad nuteiktų maldai ir meditacijai. Griežtai siūlomas asketiškumas, atitinkantis tų dienų liturgijos dvasią, vengiant bet kokių nesaikingumų ir šalinant juos. Jeigu tabernakulis paprastai laikomas atskirtoje nuo pagrindinės navos koplyčioje, joje dera įrengti Švenčiausiojo Sakramento laikymo ir adoracijos vietą.

Giedant himną „Garbė Dievui aukštybėse”, jei yra toks vietos paprotys, skambinama varpais; pabaigus himną, varpai nutyla iki Velykų vigilijos. Groti vargonais ar kitais instrumentais šiuo laikotarpiu leidžiama tiktai giedojimui palaikyti.

Šią dieną pagal tradiciją atliekamas kojų plovimas dvylikai tikinčiųjų, žymi Kristaus, kuris atėjo „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti”, tarnystę ir meilę. Vyskupas ir kunigai, mazgojantys kojas savo tikintieisiems, šitaip paaiškina jų pačių buvimo Bažnyčioje tikslą – tarnavimą Kristaus pavyzdžiu.

Vargšams skirtos aukos, ypač surinktos gavėnios metu kaip atgailos vaisiai ir šios liturgijos metu surinktos aukos, gali būti nešamos atnašų procesijoje. Mūsų pamėgtas ir dažnai giedamas himnas Ubi caritas est vera, yra skirtas būtent šių Mišių atnašavimui.

Pageidautina, kad diakonai, akolitai ar specialieji tarnautojai Komunijos momentu nuo altoriaus imtų Eucharistiją nešti ligoniams ir neįgaliesiems, priimantiems ją namuose. Šitaip ligoniai gali artimiau jungtis su Eucharistiją švenčiančia Bažnyčia.

Nuotaukos autorius Dainius Tunkūnas

Po Komunijos maldos procesija, kurioje priekyje nešamas kryžius, už jo nešamos degančios žvakės ir smilkoma, Švenčiausiasis Sakramentas nešamas per Bažnyčią į specialiai tam parengtą jo saugojimo vietą, giedant vieną iškiliausių eucharistinių himnų „Kūno paslaptį šlovingą” (Pange lingua) (ar kuris kitas himnas), kurio geriausiai žinome tik paskutiniuosius du posmus.

Negalima atlikti Švenčiausiojo Sakramento perkėlimo apeigų, jei toje pačioje bažnyčioje Didįjį penktadienį nebus švenčiama Viešpaties kančios liturgija.

Švenčiausiasis Sakramentas laikomas uždarytame tabernakulyje arba skrynutėje. Jokiu būdu nedera jo išstatyti monstrancijoje.

www.prisikelimas.lt nuotrauka

Tabernakulis ar skrynutė neturi priminti kapo; apskritai vengtina pati sąvoka „kapas”. Koplyčia, kur perkeliamas Švenčiausiasis Sakramentas, rengiama ne vaizduoti Viešpaties laidotuves, bet saugoti Eucharistinę duoną, kuri kaip Komunija bus dalijama Didįjį penktadienį.

Po Viešpaties vakarienės Mišių tikintieji kviečiami tam tikrą nakties dalį praleisti bažnyčioje adoruojant iškilmingai laikomą Švenčiausiąjį Sakramentą. Pagal aplinkybes eucharistinės adoracijos metu galima skaityti kokią nors Evangelijos pagal Joną dalį (ypač 13–17 skyrius).

vievioparapija.eu nuotr.

Nuo vidurnakčio adoracija vyksta be išorinio iškilmingumo, nes prasidėjo Viešpaties kančios diena.

Po Mišių nudengiamas altorius. Visi kryžiai bažnyčioje uždengtini raudonu ar violetiniu šydu, nebent tai jau buvo padaryta šeštadienį prieš penktąjį gavėnios sekmadienį.

Kun. Artūras Kazlauskas

www.bernardinai.lt

Taip pat skaitykite...